Režisierė Giedrė Žickytė: „Simboliška, kad mūsų paskutinis susitikimas su Irena Veisaite įvyko jai pažiūrėjus filmą „Šuolis“

Giedrės Žickytės filmų herojai jos gyvenime atsiranda tarsi savaime ir dažnai viena istorija tarsi sufleruoja kito filmo istoriją. Belaukiant filmo apie Lietuvos kultūros ikoninę asmenybę Ireną Veisaitę premjeros, režisierė prisimena ją išgarsinusį filmą „Šuolis“ ir paskutinį susitikimą su I. Veisaite.

Paklausta, kaip atranda savo filmų herojus, G. Žickytė sako jų niekad dirbtinai neieškanti. „Jie ateina labai natūraliai. Kažkada esu tai sulyginusi su draugyste ar meile – tokių dalykų gyvenime nesuplanuosi. Išgirsti istoriją, sutinki žmogų ir tai kažką tavyje atliepia – kuo tu gyveni, kas tave formavo, kas skauda, kas įkvepia ar kelia tam tikrus klausimus.“

„Kažkas suskamba ir atrandi herojų. Tai yra tarsi gyvenimo ir jo patirčių visuma – stabteliu ties tuo, kas man rūpi. Juk filmas yra labai ilga kelionė – penkeri tavo gyvenimo metai. Tad gerai įvertini, su kuo norėtum praleisti tuos metus ir kam nori skirti visą savo laiką bei mintis. Pirmiausiai tai turi būti įdomu ir svarbu pačiam kūrėjui“, – svarsto G. Žickytė.

Istorijos vijosi viena kitą

Iš sovietinio laivo į JAV katerį peršokusio jūreivio Simo Kudirkos istoriją G. Žickytė išgirdo Los Andžele pristatydama savo pirmajį filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Tuo metu ji jau dirbo su antruoju filmu „Meistras ir Tatjana“, tačiau tądien sužinojus apie legendinį S. Kudirkos šuolį, nejučia jau ėmė gimti dar vieno būsimo kūrinio idėja. Šitaip po dar kelerių metų buvo sukurtas daugybę lietuvių simpatijų ir tarptautinių apdovanojimų pelnęs „Šuolis“. 

O vėliau „Šuolis“ iš dalies nuvedė prie kitos herojės – jį bekurdama režisierė pradėjo artimiau bendrauti su iškilia Lietuvos kultūros asmenybe Irena Veisaite. „Irena labai domėjosi „Šuolio“ istorija, jo kūrimo procesu, net mažiausiomis detalėms, – prisimena G. Žickytė. – Vieną šaltą vėjuotą lapkričio vakarą beeinant J. Basanavičiaus gatve, kur ji gyveno, mane tiesiog persmelkė mintis, kaip gi dar nėra sukurtas filmas apie tokį iškilų žmogų kaip Irena Veisaitė. Taip prasidėjo filmo „Irena“ istorija.“

Belaukiant kitą savaitę įvyksiančios filmo „Irena“ premjeros, kino teatras „Pasaka“ šį savaitgalį į repertuarą sugrąžina ankstesnius Giedrės Žickytės filmus: Lietuvos pretendentu į „Oskarus“ tapusį „Šuolį“ (2020) ir keturias „Sidabrines gerves“ pelniusį filmą „Meistras ir Tatjana“ (2014).

Dviem žiūrovėms atidaryta kino salė

„Simboliška, kad paskutinis mano susitikimas su Irena buvo susijęs su „Šuoliu“, – prisimena G. Žickytė. – Buvo prasidėjusi pandemija, tad, saugodami Ireną, sustabdėme filmavimus. Neilgai trukus įvyko „Šuolio“ premjera, filmas daug keliavo per pasaulį, o Irena labai džiaugėsi kiekvienu jo apdovanojimu. Paskambinusi man vis sakydavo, kaip labai norėtų pamatyti filmą.“

„Nacionalinė premjera buvo suplanuota tik kitų metų rudenį. Galvojau, kaip galėčiau jį anksčiau parodyti Irenai. Nerimavau, kad kompiuterio ekrano gali nepakakti, nes silpo Irenos regėjimas. O kino teatrai vis dar buvo uždaryti, pandemija nesitraukė. Todėl sutarėme, kad tuo metu kino teatrui „Pasaka“ vadovavusi Andrė Balžekienė atrakins kino teatrą tik Irenai ir jos dukrai Alinai – tam, kad mūsų visų taip mylima Irena galėtų išvysti „Šuolį“ dideliame ekrane“, – pasakoja režisierė.

„Irena vėliau pasakojo, kokį didelį įspūdį jai paliko filmas, ir sakė norinti Simui Kudirkai perduoti kokią dovanėlę. Sutarėme, kad aprimus pandemijai, atvažiuosiu paimti tos dovanėlės, – prisimena G. Žickytė. – Tačiau tai buvo mano paskutinis gyvas susitikimas su Irena – vėliau iki jos mirties kalbėjomės tik telefonu. Kadangi buvo pandemija, tąkart po seanso ją saugodama nebeapsikabinau – iš tolo ištiesėme rankas viena į kitą. Iki šiol tai prisimenu.“

Režisierė džiaugiasi šio privataus kino seanso metu spėjusi I. Veisaitei parodyti ir kelias scenas iš kitą savaitę Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio filmo „Irena“. „Man buvo svarbu Irenai atskleisti, kaip tuo metu dirbome su jos istorija, tad dideliame ekrane jai parodžiau 15 minučių filmuotos medžiagos: jos gimtadienį su ta daugybe ją mylinčių žmonių skambučių, jos susitikimą su kompozitoriumi Arvo Pärt Estijoje. Tai buvo labai simboliškas kino seansas.“

Apie filmą „Ireną“

„Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi, tačiau neapykantai nepasidavusi, ji vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui.

Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.

Filmas „Irena“ Lietuvos kino teatruose pasirodys spalio 24 d. Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=IHO9NCQE_yw

Filmą prodiusuoja „Moonmakers“ (Lietuva), bendroje gamyboje su „Allfilm“ (Estija) ir „AGITPROP“ (Bulgarija). Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Europos Tarybos kino paramos fondas „Eurimages“, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Goethe’s institutas, Atviros Lietuvos fondas, „Freidesk“, Estijos kino institutas, Bulgarijos nacionalinis kino fondas ir kt.

Ar patiko straipsnis?