Mes mylime savo šunis ir norime jiems tik geriausio. Tačiau net ir patys rūpestingiausi šeimininkai kartais daro klaidas – dažnai iš gerų paskatų. Kai kurios jų gali turėti įtakos šuns sveikatai, elgesiui ar net gyvenimo trukmei.
1. Permaitinimas „iš meilės“
Daugelis šeimininkų nesusimąstydami duoda šuniui papildomų skanėstų ar maisto nuo stalo. Atrodo nekaltai – juk „tik mažas gabalėlis“. Vienas kąsnis sūrio, truputis dešros ar sausainio… Tačiau būtent iš tokių „mažų“ dalykų susideda didelė problema.
Šunys dažnai moka meistriškai išprašyti maisto: liūdnos akys, galvos palenkimas, kantrus laukimas prie stalo. Ir mes pasiduodame, nes tai atrodo kaip meilės išraiška.
Kodėl tai pavojinga?
- Antsvoris yra viena dažniausių šunų sveikatos problemų.
Net keli papildomi kilogramai mažam ar vidutinio dydžio šuniui yra didžiulė apkrova organizmui. - Didėja sąnarių ligų rizika.
Papildomas svoris apkrauna klubus ir kelius. Ilgainiui gali išsivystyti artritas ar klubo sąnario displazija. - Širdies ir kvėpavimo problemos.
Nutukę šunys greičiau pavargsta, jiems sunkiau judėti, atsiranda dusulys. - Diabetas ir medžiagų apykaitos sutrikimai.
Ypač pavojingi saldūs ar perdirbti žmonių produktai. - Trumpėja gyvenimo trukmė.
Tyrimai rodo, kad nutukę šunys gali gyventi 1–2 metais trumpiau nei normalaus svorio augintiniai.
Problema slypi ne tik kiekyje
Žmonių maistas dažnai yra:
- per sūrus,
- per riebus,
- su prieskoniais, kurie šunims netinka,
- kartais net toksiškas (pvz., svogūnai, šokoladas, kai kurie saldikliai).
Net jei produktas „atrodo saugus“, jis gali būti per kaloringas.
Kodėl mes tai darome?
Permaitinimas dažnai yra emocinis veiksmas.
Mes:
- jaučiamės kalti, kad mažai laiko skiriame šuniui,
- norime jį pradžiuginti,
- siejame maistą su rūpesčiu.
Tačiau šunims svarbiausia ne papildomas kąsnis, o mūsų dėmesys.
2. Per mažai fizinio ir protinio aktyvumo
Daugelis šeimininkų mano: jei šuo turi kiemą – jam pakanka judėjimo. Tačiau realybė kitokia. Kiemas savaime nėra veikla. Jei šuo neturi užduoties ar bendravimo, jis tiesiog… laukia.
Šunims reikia ne tik fiziškai išsikrauti, bet ir mąstyti. Jie yra socialios, protingos būtybės, kurių smegenys turi būti nuolat stimuliuojamos.
Kodėl vien tik kiemo nepakanka?
Net ir didelė teritorija nepakeičia:
- bendravimo su šeimininku,
- naujų kvapų ir aplinkų,
- socializacijos su kitais šunimis,
- protinių iššūkių.
Pasivaikščiojimas nepažįstamoje vietoje šuniui yra tarsi naujienų skaitymas – jis tyrinėja, analizuoja, mokosi.
Nuobodulio pasekmės
Nuobodžiaujantis šuo gali:
- graužti baldus ar batus – tai būdas išlieti energiją;
- loti be aiškios priežasties – perteklinė energija ieško išėjimo;
- kasti duobes kieme;
- tapti neramus ar destruktyvus;
- rodyti agresiją – dažnai tai sukauptos įtampos rezultatas.
Kartais šeimininkai klaidingai mano, kad šuo „išdykauja“ ar „keršija“, tačiau dažniausiai tai paprastas signalas: man nuobodu.
Fizinė veikla – daugiau nei pasivaikščiojimas
Aktyvumo poreikis priklauso nuo veislės ir amžiaus. Pavyzdžiui:
- Darbinės veislės (aviganiai, haskiai) turi labai didelį energijos poreikį.
- Vyresni šunys taip pat turi judėti, tik saikingiau.
Geras pasivaikščiojimas turėtų būti ne tik trumpas „reikalų atlikimas“, o bent 30–60 minučių aktyvesnio judėjimo (jei leidžia sveikata).
Protinė veikla – dažnai pamirštama
Ne mažiau svarbu ir protinis aktyvumas:
✔ dresūros komandos (net ir jau išmoktos – kartojimas stimuliuoja smegenis)
✔ kvapų žaidimai
✔ interaktyvūs žaislai su paslėptais skanėstais
✔ naujų triukų mokymas
10–15 minučių protinio darbo gali pavarginti šunį labiau nei ilgas bėgimas.
Emocinė sveikata
Aktyvus šuo yra ramesnis šuo. Kai jo poreikiai patenkinti, jis:
- geriau miega,
- mažiau stresuoja,
- tampa paklusnesnis,
- jaučiasi saugesnis.
Kasdieniai pasivaikščiojimai, žaidimai ir dresūros užduotys – tai ne prabanga, o būtinybė. Tai investicija į jo emocinę pusiausvyrą ir jūsų ramybę namuose.
Šuniui svarbiausia ne tik turėti erdvę – svarbiausia turėti užduotį ir ryšį su šeimininku.
3. Žmogiškas elgesio vertinimas
Viena didžiausių klaidų – „sužmoginti“ šunį. Mes linkę aiškinti jo elgesį per savo emocijas ir patirtis. Kai randame apgraužtą batą ar išverstą šiukšlių dėžę, dažnai sakome:
- „Jis keršija.“
- „Jis pavydi.“
- „Jis tyčia taip padarė.“
Tačiau šuo negalvoja taip, kaip žmogus. Jo elgesys nėra sąmoningas bandymas mus įskaudinti ar manipuliuoti.
Ar šuo gali „keršyti“?
Ne. Šunys negyvena praeities nuoskaudomis taip, kaip žmonės. Jei grįžę namo randate chaosą, tai dažniausiai reiškia:
- nuobodulį,
- išsiskyrimo nerimą,
- perteklinę energiją,
- nepakankamą dresūrą.
Šuo nesvarsto: „Jis mane paliko vieną, todėl sugadinsiu jo daiktus.“
Jis tiesiog reaguoja į emocinę būseną ar aplinkos trūkumus.
„Kaltas žvilgsnis“ – ar tikrai kaltė?
Daugelis šeimininkų sako: „Pažiūrėk, jis žino, kad blogai padarė.“
Iš tiesų tas „kaltas“ žvilgsnis dažniausiai yra reakcija į jūsų kūno kalbą ir balso toną. Šuo mato, kad esate nepatenkinti, ir rodo paklusnumo signalus:
- nuleidžia galvą,
- vengia akių kontakto,
- prispaudžia ausis,
- susigūžia.
Tai ne kaltė. Tai bandymas sumažinti įtampą.
Ar šunys pavydi?
Šunys gali jausti nesaugumą ar konkurenciją dėl dėmesio, bet tai nėra pavydas žmogiškąja prasme. Jei atsiradus kūdikiui ar kitam gyvūnui šuo elgiasi keistai, dažniausiai tai:
- rutinos pokytis,
- sumažėjęs dėmesys,
- neaiškios ribos.
Jam reikia aiškumo ir užtikrintumo, o ne bausmių.
Netinkamas elgesys – tai komunikacija
Kai šuo:
- loja be sustojimo,
- šokinėja ant žmonių,
- gadina daiktus,
- atsisako klausyti komandų,
jis dažniausiai sako:
„Man kažko trūksta“ arba „Aš nesuprantu taisyklių“.
Šunims būtina:
- nuosekli rutina,
- aiškios ribos,
- ramus, pastovus auklėjimas,
- pakankamas fizinis ir protinis aktyvumas.
Kodėl sužmoginimas pavojingas?
Kai priskiriame šuniui žmogiškas emocijas, galime:
- netinkamai jį bausti,
- nesuprasti tikros problemos priežasties,
- sukelti dar daugiau streso.
Vietoj emocinės reakcijos geriau klausti savęs:
Kas paskatino tokį elgesį?
Svarbiausia – suprasti šuns prigimtį
Šuo gyvena čia ir dabar.
Jis mokosi iš pasekmių, kūno kalbos, tono ir pasikartojančių situacijų.
Kai nustojame jį vertinti kaip „mažą žmogų“ ir pradedame matyti kaip šunį su savita psichologija, santykiai tampa ramesni, aiškesni ir tvirtesni.
Tikras supratimas prasideda tada, kai atsisakome projekcijų ir pradedame klausytis, ką šuo iš tiesų bando mums pasakyti.
4. Per retas profilaktinis tikrinimas
Dalis šeimininkų pas veterinarą kreipiasi tik tada, kai šuo jau akivaizdžiai serga – nevalgo, vemia, šlubuoja ar tampa vangus. Tačiau daugelis ligų vystosi tyliai ir ilgą laiką gali nesukelti ryškių simptomų.
Šunys instinktyviai slepia silpnumą – tai išlikęs natūralus elgesys iš laukinės prigimties. Todėl dažnai, kai pastebime problemą, liga jau būna pažengusi.
Kokios ligos vystosi nepastebimai?
- Dantų ir dantenų uždegimai
- Inkstų ir kepenų sutrikimai
- Širdies ligos
- Hormoniniai sutrikimai
- Ankstyvos stadijos navikai
Pradiniame etape šios problemos gali pasireikšti tik minimaliais pokyčiais: šiek tiek mažesniu apetitu, lėtesniu judėjimu ar nežymiu svorio svyravimu.
Kodėl profilaktika tokia svarbi?
Reguliarūs patikrinimai padeda:
✔ Anksti nustatyti sveikatos problemas
Kraujo tyrimai, širdies klausymas, dantų apžiūra gali atskleisti sutrikimus dar prieš pasireiškiant rimtiems simptomams.
✔ Išvengti brangaus gydymo ateityje
Ankstyva diagnostika dažnai reiškia paprastesnį ir pigesnį gydymą.
✔ Užtikrinti ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą
Laiku pastebėtos problemos leidžia greičiau pradėti gydymą ir išsaugoti gerą gyvenimo kokybę.
Kaip dažnai reikėtų tikrintis?
- Jauni ir sveiki šunys – bent kartą per metus.
- Vyresni nei 7–8 metų šunys – kas 6 mėnesius.
- Lėtinėmis ligomis sergantys augintiniai – pagal veterinaro rekomendacijas.
Vyresniems šunims ypač svarbūs kraujo tyrimai ir širdies būklės vertinimas.
Skiepai ir profilaktinės priemonės
Profilaktika apima ne tik apžiūrą, bet ir:
- vakcinaciją,
- apsaugą nuo parazitų (blusų, erkių, kirminų),
- svorio kontrolę,
- dantų higieną.
Net ir nedidelė parazitinė infekcija ilgainiui gali sukelti rimtesnių komplikacijų.
5. Nenuoseklumas auklėjime
Vieną dieną leidžiame šuniui šokti ant sofos, kitą – staiga uždraudžiame. Kartais už tą patį elgesį nubaudžiame, o kitą kartą – numojame ranka. Mums tai gali atrodyti nereikšminga smulkmena, tačiau šuniui tai – visiška painiava.
Kodėl nuoseklumas toks svarbus?
Šuo mokosi per pasikartojimą. Jei taisyklė keičiasi priklausomai nuo šeimininko nuotaikos ar situacijos, jis tiesiog nesupranta, ko iš jo tikimasi.
Pavyzdžiui:
- Jei kartais leidžiama prašyti maisto nuo stalo, šuo visada bandys.
- Jei vienas šeimos narys leidžia šokti ant lovos, o kitas – draudžia, šuo nežinos, kur tiesa.
Jam tai ne „nepaklusnumas“ – tai informacijos trūkumas.
Aiškios taisyklės
Šunims svarbu:
✔ žinoti, kas leidžiama ir kas ne;
✔ kad taisyklės galiotų visiems šeimos nariams;
✔ kad komandos visada reikštų tą patį.
Jei sakote „ne“, jis turi reikšti „ne“ visada – ne tik tada, kai esate pavargę.
Pastovumas kuria saugumą
Stabili rutina – maitinimo laikas, pasivaikščiojimai, miego vieta – suteikia šuniui saugumo jausmą. Kai aplinka nuspėjama, mažėja nerimas.
Nenuoseklumas gali sukelti:
- stresą,
- perdėtą jaudrumą,
- net agresyvias reakcijas.
Šuo pradeda jaustis nesaugiai, nes negali „nuspėti“ jūsų reakcijos.
Tonas svarbiau nei garsumas
Rėkimas ar emocingos reakcijos šuniui nėra aiškus signalas – tai tik papildomas stresas. Ramus, pastovus tonas yra daug efektyvesnis.
Nuoseklus auklėjimas reiškia:
- tą patį komandų žodyną,
- tą patį elgesio vertinimą,
- tą pačią reakciją į pasikartojančias situacijas.
Visa šeima – viena komanda
Dažnai problema atsiranda tada, kai šeimos nariai laikosi skirtingų taisyklių. Jei vienas leidžia, o kitas draudžia – šuo renkasi tai, kas jam naudingiau.
Geriausias sprendimas – iš anksto susitarti:
- kokios taisyklės galios namuose,
- kokios komandos bus naudojamos,
- kokie elgesio standartai taikomi visada.
Svarbiausia – suprasti šuns poreikius
Šuo – ne tik augintinis, bet ir jautri, emocijas jaučianti būtybė. Jam reikia:
- saugumo,
- aiškumo,
- dėmesio,
- fizinio aktyvumo,
- kokybiško maisto ir sveikatos priežiūros.
Klaidų darome visi. Tačiau svarbiausia – mokytis ir keisti įpročius.
