Prieš keletą savaičių skelbėme konkursą, kuriame prašėme pasidalinti įdomiausia gyvenimo istorija. Skaitytojos atsiuntė šimtus įvairiausių istorijų, iš kurių išrinkome 5, o įdomiausią ir didžiulio kosmetikos rinkinio vertą išrinksite jūs!
5 dienas iš eilės (vasario 10-14 d.) publikuosime po vieną istoriją, o paskui prasidės balsavimas, kur kiekvienas galės atiduoti savo balsą už labiausiai patikusią istoriją.
Ketvirtoji istorija – skaitytojos Erikos*:
Turbūt dauguma merginų turi puikius santykius ne tik su savo mylimaisiais, bet ir jų mamomis bei visa likusia jo šeima. Gaila, bet man tai buvo nelemta.
Su Mykolu susipažinome viename mūsų bendro pažįstamo namuose vasaros uždarymo vakarėlyje. Tuo metu man buvo 17 metų ir ruošiausi eiti į vienuoliktą klasę, o Mykolas buvo 18-metis, būsimas abiturientas. Aukštas, rudaplaukis, rudomis akimis ir sportiško sudėjimo, o ką jau kalbėti apie bendravimą… Ko gero, jis būtų daugumos merginų svajonė.
Tą vakarą bendravome nei daug, nei mažai, bet tiek užteko, kad krisčiau jam į akį, ir jau kitą dieną prisijungus prie savo „Facebook’o“ paskyros pamačiau iš jo kvietimą draugauti. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas. Jis buvo pirmasis vaikinas, su kuriuo viskas vyko pirmą kartą. Pirmieji pasimatymai, pirmieji laikymaisi už rankučių, pirmieji bučiniai ir prarasta nekaltybė…
Nesu iš tų merginų, kurios iškart vedasi vaikiną į namus ir skuba jį supažindinti su tėvais. Tad jei eidavome pas mane, tai tik tada, kai nieko nebūdavo namuose, jis taip pat mane vesdavosi tada, kai namai buvo tušti. Deja, bet po dešimties mėnesių draugystės man teko išvysti jo motiną. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tokia bjauri moteriškė gali būti jo mama!
Pirmasis susitikimas dar buvo tada, kai nebuvau pažįstama su Mykolu. Ko gero visi mėgsta išpardavimus, tarp jų ir aš. Pamačiau nuostabų šalikėlį, kurį iškart norėjau įsigyti. Bet jį man iš rankų išplėšė būtent ši moteriškė. Jos leptelėjimas buvo tiesiog „O, koks gražus šalikėlis, man tokio kaip tik reik“. Šalia stovėjusi kita moteris jos paprašė grąžinti man šalikėlį. Nenorom, bet tą ji ir padarė, na, dar pareiškė, kad su juo baisiai atrodysiu.
Tą įvykį jau buvau pamiršus iki tol, kol su Mykolu nebuvome pas jį namuose. Sėdėjome pas jį kambaryje, valgėme picą, kurią užsisakėme, žiūrėjome filmą, ir staiga tarpdury pasirodė ji, ta bjauri moteriškė, kuri nenorom man atidavė šalikėlį, su kuriuo kaip tik tą dieną buvau. Prie Mykolo ji buvo draugiška, bet jam nuėjus į tualetą, ji atėjo prie manęs ir pareiškė, kad viską padarys, kad daugiau nematytų manęs šalia savo sūnaus. Galvojau, ką gi ji galės padaryt, juk aš draugauju su jos sūnumi, o ne su ja. Maniau, kad kai išėjau iš jo namų, ji pradėjo apie mane negražiai kalbėti, o dar grįžusi namo, nesulaukiau jokios žinutės iš Mykolo. Įprastai jis visada paklausdavo, ar nesušalau, ar sėkmingai grįžau namo. Sunerimus jam paskambinau, bet telefonas buvo išjungtas, iš karto prisiminiau jo mamos žodžius, jog viską padarys, kad manęs nematytų šalia jo.
Maniau, kad jau atėmė jo mobilųjį… Tačiau Mykolas pagaliau atsiliepė. Keista, ji nieko nesakė jam apie mane, o telefonas tiesiog sugedo. Kitus kartus, kai buvome pas Mykolą, jo mama elgdavosi su manimi bjauriai. Buvo net apipylus sriuba, o vėliau atsiprašinėjo mano vaikino akivaizdoje. Porą kartų net buvo stumtelėjusi ir išplėšė skylutę šalikėlyje. Nesu iš tų merginų, kurios kovotų, tad tiesiog dingau iš Mykolo gyvenimo. Buvo be galo skaudu, net ir dabar apie jį dažnai pagalvoju. Laimė, kad jis jau studijuoja ne Lietuvoje, tai bent nereikia išgyventi, kad galiu jį sutikti.
*Vardas autorės prašymu pakeistas
Patiko Erikos istorija? Balsuok už ją vasario 15-20 dienomis!
