Sakoma, jog didžiųjų Europos miestų gyventojų geriau neklausti, kiek partnerių ir ryšių šie turėję, nes skaičius gali išgąsdinti… Apie pirmąją meilę sakoma, jog ji pirmoji, apie paskutinę – jog ji vienintelė. Tau atrodo, jau radai tą vienintelę/-į, tačiau kas, jeigu iki tavęs su tuo žmogumi jau kažkas buvo?
Trikdanti tiesa
„Prieš tai jis turėjo 2 rimtas merginas, su kuriomis draugaudavo labai ilgai,“ – vertina naują išrinktąjį Laura. Tačiau per pasimatymą simpatija, net negalvojęs papasakojo, kaip su viena mergina buvo išvykęs į Italiją ir gyveno didžiuliuose apartamentuose, su milžiniška lova bei vonia, ir kaip jie romantiškai praleido laiką… Laura kaip reikiant susiraukė, ir, nors vaikinas vėliau sakė, jog norėtų ten nuvykti dar kartą su jam tokiu brangiu žmogumi kaip Laura, tačiau šiai jau buvo vis viena.
Mes visuomet norime būti geriausi draugai, mylimieji, nepamirštami meilužiai, bet niekaip negalime atsiriboti nuo partnerio/partnerės buvusiųjų santykių. Mums įdomu, ką jis/ji turėjo, kaip klostėsi santykiai. Išgirdus apie juos, mus išgąsdina buvusiųjų šešėliai ir pasijaučiame nemaloniai.
Jaustis nejaukiai, kalbant apie savo mylimojo/mylimosios buvusias antrąsias puses yra juokinga ir kvaila, vien todėl, jog tai kyla iš mūsų noro dominuoti. Baiminamės, jog atsiras (arba buvo) dar kažkas geresnis, kuris aplenks (aplenkė) mus.
XXI a. patarlė
„Pasakyk, kiek sekso partnerių turėjai – pasakysiu, kas tu!“ Mus labai domina mylimųjų seksualinis gyvenimas. Savo galvelėse visada susidėliojame vertybes į dvi lentynas „normalu-nenormalu“ ir nuolatos sveriame jas iš naujo. Kiek seksualinių partnerių turėti normalu? Nulį, vieną, dešimt, šimtą?
Nors visi žino, jog to klausti yra nelabai mandagu, tačiau dažnai smalsumas nugali. Nuolatos klykaujama, kad vyras turėjęs daug partnerių – šaunuolis, o moteris su dideliu meilužių „bagažu“ yra ta iš tos „K“ raidės…
Šia tema vienas draugas mestelėjo filosofinę mintį: „Juk raktas, kuris rakina visas spynas yra labai geras, o tokia spyna, kurią galima atrakinti bet kokiu raktu – velniškai prasta!“
Bet mes taip pat filosofuojame. Atrodytų, jog patys sprendžiame, kas mums yra geriau, renkamės gyvenimo būdą, esame nuo nieko nepriklausomi, šiuolaikiški, ambicingi ir kietakakčiai, tačiau gėdijamės savo seksualinio gyvenimo.
Pasakoju draugei apie tai, jog gimtadienio proga gavau „Kamasutrą“. Papasakojau, kaip gražiai ši buvo supakuota, o draugė be atvangos klapsi akimis ir vis kartoja: „Tai tu ten ją viešai ir išpakavai? Ir vartei?“
Nereikia kalbėti apie savo patirtis lyg apie kokį žygdarbį, seksas neturi tapti pagrindine pokalbio tema, tačiau gėdytis pripažinti, jog esi žmogus, o žmonės tikrai daro „tai“ – kelia juoką. Mes bijome pažinti save.
Patylėti ir nereaguoti?
Pripažinti, jog turi seksualinį gyvenimą, o gal dar jo nepradėjai, įvertinti tai, jog jį turėjo/neturėjo tavo antroji pusė yra būtina.
Savaime suprantama, jog daugeliu atvejų seksas vis tiek išlaiko savitą sakrališkumą, net jei tu netiki meilės „religija“. Jei vis dėlto nurausti, kai su kuo nors žiūri filmą, kuriame rodo sekso sceną, gal verta patylėti ir nepasakoti savo antrajai pusei apie buvusiuosius/buvusiąsias ar atsikratyti neigiamų emocijų, kai apie juos/jas kalba tavo partneris/partnerė?
Bijome pasirodyti seksualiai išprusę (tiesiog žinoti, kad vaikus ne gandras atneša), bijome kritikos iš tokių pat patyrusių/nepatyrusių kaip mes. Dažnai galvojame, ką apie mus mano kiti, bet pamirštame, jog ir pastarieji nuolatos suka galvą, kaip jie atrodo kitų akyse.
Sakome, jog esame stiprūs, jog galime savo partneriams būti geriausi iš geriausių… Būkime tokiais! Nereikia „blevyzgoti“, žavėtis/šlykštėtis, keikti ir peikti dėl to, kad kažkas yra žmogus kaip ir tu.
Turėti seksualinį gyvenimą dar nereiškia neturėti moralės, būti padugne, neturėti dvasinių vertybių. Svarbiausia, turėti savo asmeninę laisvę, savo minčių laisvę ir tikėti. Jei ne likimu, tai bent pačiu savimi!
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
