Įsimylėjimai įsiplieskia ir baigiasi. Tada klausiame savęs, kodėl būtent šią akimirką atėjo jausmų pabaiga? Kas buvo ne taip? Juk tikra meilė – tai pasaka be pabaigos.
Šiame straipsnyje trumpai pakalbėsiu apie meilės nuodus ir tai, kaip meilė yra nuodijama. Papasakosiu ir apie priešnuodžius, kurie neleidžia meilei pasibaigti.
Meilę nuolat ištinka didelės negandos. Gyvenimas yra įvairus, visapusiškas, spalvingas, ir geras, ir blogas. Tokia yra ir meilė. Tik mes vis dar tikime jos visagalybe.
Juk meilė savaime, be mūsų veiksmų ir valios yra akla ir kurčia. Meilė tėra mūsų atsakomybė veikti sau ir kitiems žmonėms. Atsakomybė. Lai tai ir bus vienas galingiausių ir sunkiai nusakomų jausmų – meilė.
Meilė prasideda nuo susidomėjimo išskirtiniu asmeniu. Šis susidomėjimas sukoncentruoja visą mūsų dėmesį tik į mūsų svajonių išsipildymą. Mes pastebime tik puikiąsias ir gerąsias kito žmogaus savybes, gyvename lyg su „rožiniais“ akiniais.
Šis periodas nepakartojamas, tačiau vėliau atslenka nusivylimas. Nusiviliame, kad mūsų išsvajotasis/-oji – tik paprastas žmogus su tam tikrais trūkumais. Šiam nusivylimui nepasiduoda žmonės, kurie netiki, kad meilė privalo būti tik nuostabi.
Nusivylimas – proga pažvelgti sąmoningiau ir realiau į mylimą asmenį ir meilę apskritai. Šio periodo metu mes priimame arba atmetame mylimo žmogaus skirtumus. Jeigu priimame ir siekiame toliau tęsti užsimezgusį meilės ryšį, mes pereiname į pažinimo fazę.
Pažinimo metu mes priimame tikrovę, kuri yra ne tik saldūs meilės prisipažinimai, bet ir mylimo žmogaus nuovargis, bambėjimas ir kt. Vėliau ateina pagarbus prisitaikymas.
Mes prisitaikome prie gyvenimo kartu su visai kitokia asmenybe, nei esame patys, nei manėme, kad ji yra. Pradedame kurti harmoniją, kai įsiklausoma į viens kitą, suprantami mylimo žmogaus norai, tikslai. Mes išsilaisviname iš savo egoizmo gniaužtų.
Ir štai kita fazė – tikroji meilė. Tai lygiavertė partnerystė, kai kiekvieno asmenybė puoselėjama, tai linkėjimas ir siekimas viens kitam tik gero. Tai meilės, darnos fazė, kai davimas ir gavimas yra pusiausvyroje.
Ryšys tarp žmonių yra pirmoje vietoje ir jis nuolat laistomas dėmesiu, pagarba, švelnumu, supratingumu ir kt.
Paskutinė fazė – meilės ryšio pabaiga. Ji dažnai ištinka nusivylimo fazėje, kai mylimieji negali priimti viens kito tokių, kokie iš tiesų yra, kai nesugebama atsiriboti nuo susikurtų meilės iliuzijų.
Kaip sukurti tą tikrąją meilę ir sustoti ties šia faze? Į šį klausimą nelengva atsakyti, bet pabandysiu paminėti pagrindinius „meilės nuodus“.
Meilės nuodai
1. Rutina. Mums – santūriems lietuviams – kartais pritrūksta polėkio gyventi. Mes tarsi įspraudžiami į rėmus – mokslai, darbas, šeima. Viskas apipinama ritualiniais, nuolat pasikartojančiais veiksmais, žodžiais.
Juk ne itin smagu, kai ryte pabudus mylimasis padaro kavos, bet pateikęs ją vėl skaito laikraštį. Mūsų santykiams pritrūksta to žaismingumo ir paprastumo. Mes pamirštame būti paprasčiausiai „čia ir dabar“ su mylimu žmogumi.
Romantika – tai ne tik puiki vakarienė, naujas padovanotas brangus daiktas. Tai paprastas dėmesys ir kūrybiški veiksmai. Pabandykite ryte pabudę kartu išbėgti tiesiog pabėgioti. Tai juk taip paprasta, nieko nekainuoja. Pasielkite kitaip, siekdami suteikti malonumą tiek sau, tiek mylimam asmeniui.
2. Tyla. Tai pats skaudžiausias dūris ne tik meilei, bet ir širdžiai. Kai nutylame ir pradedame slėpti nuo kito save, užsiveria gilesnio viens kito pažinimo ir supratimo durys.
Įsimylėjusieji meilės pradžioje tiek turi viens kitam išsakyti. Jeigu jaučiate, kad tyla įsismelkia į jūsų santykius, pabandykite tą tylą nuvaikyti. Nepamirškite dalintis savo jausmais ir mintimis.
Tai nėra paprasta, bet pradėti galima itin paprastai, pvz. pažiūrėkite kartu filmą ir pakalbėkite apie filmą. Pradėti nėra lengva, nes ir pažinties pradžioje būna sunku megzti pokalbį, kai žmogaus nepažįsti.
Jeigu jums svarbus šis ryšys, neleiskite vėl virsti viens kitam nepažįstamais. Kartais reikia lengvais žingsneliais perlipti savo ego, pvz. „Jis su manimi nekalba – tai ko čia man stengtis.“
3. Savanaudiškumas. Niekam nepatinka save įsimylėję ir nieko kito nematantys asmenys. Jie atstumiantys ir natūralu, kad mums kelia itin neigiamus jausmus. Tačiau štai meilėje dažnai vienas ar kitas poros narys pradeda savintis kitą žmogų.
Mylimam žmogui reikia suteikti laisvės ir galimybę skleistis jo asmenybei, o ne uždaryti į „narvą“. Puikiai žinote, kaip nemalonu vaikystėje klausytis tėvų draudimų, ir štai mylimas žmogus pradeda drausti – susitikti su senais draugais, nusipirkti patinkantį drabužį ir kt.
Nori nužudyti meilę – pradėk nuo šiandien mylimam žmogui neleisti būti savimi ir gyventi savo gyvenimo.
Sukurk jam kuo daugiau taisyklių ir jis tikrai nuo tavęs pabėgs. Jam bus sunku tenkinti tik tavo norus, atsisakius savų.
4. Priklausomybė. Kaip ir visur – taip ir meilėje – reikia jausti ribas ir saiką. Kai kada mylimieji iš pernelyg didelės savo meilės numarina tikrąją meilę. Tas žmogus, kuris praranda savo asmenybę ir siekia tik tenkinti mylimojo poreikius, atgraso brandžias asmenybes nuo meilės ryšio.
Nuolatiniai skambučiai, įkyrus dėmesys, kartais net save žeminantis elgesys, negalėjimas gyventi, mąstyti be mylimojo žmogaus ir kt. – tai jau signalai, kad meilė palengva perauga į sunkiai pagydomą priklausomybę nuo meilės objekto.
Kaip išvengti priklausomybės? Taisyklė labai paprasta – niekada nepamirškite savęs. Turėkite savo pomėgius, savo norus, savus tikslus, kurie neprivalo būtinai sutapti su mylimojo.
Mylėti nereiškia aukoti savęs. Meilėje turime jausti pusiausvyrą. Nei abejingi – nei pernelyg priklausomi.
Linkiu surasti patiems tą tikrosios meilės aukso viduriuką. Meilė – tai ir menas, ir nelengvas darbas, nes atsakingi visada du, o ne vienas asmuo. Neleiskite meilės nuodams numarinti savosios tikrosios meilės. Kurkite ją kasdien.
Niekada jausmų ir išgyvenimų nepalikite rytdienai, jeigu šiandien galite patirti meilės stebuklus.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
