KLAUSIMAS: man 20 metų, regis, jau ir pakankamai suaugusi esu, tačiau mane slegia juokingai paaugliškos bėdos. Nors man neatrodo jos juokingos.
Niekaip negaliu trumpalaikės pažinties su vaikinu „išvystyti“ į tvirtus santykius.
Vaikinas atrodo patrauklus tol, kol neima kalbėti apie rimtesnius santykius. Tuomet imu ieškoti jo trūkumų: tai jis nepakankamai gražus, tai negražiai rengiasi, mažai arba per daug kalba, elgiasi pernelyg švelniai, yra moteriškas arba neišmano etiketo, mažai kuo domisi…
Ilgiausiai mano santykiai truko su žmogumi, kurį nuolat mokiau, kaip gyventi, bandžiau pakeisti. Leidau su juo laiką iš neturėjimo ką veikti, iš dalies ir iš smalsumo.
Meilės nebuvo, simpatija gal atsirado vėliau, o gal tai buvo pripratimas, nežinau…
Paskutiniu metu jau nebe aš renkuosi. Jau trečią kartą iš eilės santykiai nutrūko vos po dviejų susitikimų, deja, ne mano iniciatyva.
Niekaip nesuprantu, ką darau ne taip, bandžiau keisti taktiką, tačiau nei būvimas savimi, nei apsimetinėjimas nepadėjo. Nejau taip ir liksiu vieniša, kai visi bendraamžiai nespėja susitikinėti ir megzti meilės romanų?
Dar viena didelė mano problema – esu beviltiškai „įsimylėjusi” vieną vaikiną. Net nežinau, ar jis man patinka, tiesiog traukia, labai traukia.
Galvoju apie jį kiekvieną dieną jau daugiau nei pusę metų. Jis dažniausiai su manimi negražiai elgiasi, mūsų bendravimas gan komplikuotas – arba vienas arba kitas pyksta. Na, jis neigia, kad pyksta, paprasčiausiai mane ignoruoja ir kartoja: „Man nesvarbu”.
Visą laiką arba aš jo nekenčiu, arba nuolatos sau kartoju: „galvok apie ką nors kitą, jis tau
nepatinka, jis tau nepatinka….”
Kad ir kaip bebūtų, jis turi draugę, o aš niekaip nesugebu išmesti jo iš galvos ir neprarandu vilties…
Dabar kaip tik išgyvenu „bendravimo tarpsnį” ir skraidau padebesiais.
Kaip man išbristi iš šito „liūno“ ir pradėti naują gyvenimo etapą?
ATSAKYMAS: Kad galėtum užmegzti ilgalaikius santykius, turi būti laisva ir nepriklausoma savo širdyje. Žinau, kad kankiniesi, bet yra tam tikros bendravimo taisyklės.
Niekada ir su niekuo neįmanoma užmegzti pastovios ir nuoširdžios draugystės, jeigu mintimis „keliauji“ pas vaikiną, kurio negali mylėti.
Tavo bandymai pradėti bendrauti su kitais vaikinais ir yra bevaisiai. Tas, kuris tau dabar reikalingas, turi draugę, tavęs dažniausiai nepastebi ir stengiasi išvengti. Tau kyla siutas ir neapykanta, kadangi negali jo „pasiimti sau“.
Atrodo, kad tu jį spaudi ir varai į kampą. Nežinau, ar jo kantrybė ir tolerancija liudija, kad jūs bendraujate normaliai. Tiesiog kartais pati nurimsti, nekimbi į atlapus, neapsižodžiuoji, nepriekaištauji. Tada tau atrodo, kad jūsų santykiai geri. Bet tai – laikina ramybė.
Sunku įsivaizduoti, kad kas nors pasidarys meilus ir dėmesingas per prievartą.
Nors tau ir dvidešimt metų, bet gali kartais pasielgti ar pasijusti kaip paauglė. Tu vienu metu sieki dviejų tikslų. Pirmas tikslas – susirasti naują vaikiną ir užmegzti romaną, o antras tikslas – gauti patinkantį vaikiną, kuris tau nenusileidžia.
Tai ir yra paauglystės požymis – norėti dviejų priešingų dalykų vienu metu. Taip pasidarai pati sau priešas, sielvartauji ir piktai reaguoji, kai nesiseka.
Tau teks atkentėti ir su laiku patirti, kad meilė – nėra kaprizas, kad trauka ir noras – dar ne tikras meilės poreikis.
Taip, ateis naujas etapas. Jausmai ir kentėjimas dėl įsimylėjimo – neatskiriami dalykai, niekur nepabėgsi. Teks tai ištverti, gyventi toliau. Kol neatsikratysi vieno ir prieštaringų siekiamų dalykų, tol niekas gyvenime nesikeis. Turi rimtai apsispręsti.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
