Kalėdos – dovanų metas, akcijos, atrakcijos, tuščia piniginė… Taip norisi nudžiuginti tau brangius žmones, bet atsitinka taip, kad nežinai kuo… Atrodo, pažįsti žmogų, žinai, kas jam tiktų, tačiau prie stiklinių parduotuvių vitrinų tarsi papuoli į minčių vakuumą.
Perkame ne tai, ko reikia, o tiesiog šluojame bet ką, šaukdami: „laikykitės parduotuvės, aš ateinu”! Nieko negali žinoti, gal iš to šlamšto kažkas ir tiks po egle…
Egoizmas
Vienas iš kalėdinių (ir ne tik) dovanų pirkimo problemų – „šopomaniškas“ egoizmas. Eini pro lentynas ir galvoji: „to norėčiau, bet nebus, kur padėti, dar ir to – bet prie nieko nederės, tas man patinka, bet draugas nesupras… Ai, jo, atėjau pirkti dovanos!”.
Taip jau yra, kad pirkdami dovanas pamirštame, jog jos yra skirtos ne mums. Norint išrinkti gerą dovaną, kuria žmogus džiaugtųsi, reikia galvoti, koks tas žmogus yra, kuo jis domisi, kas jam patinka. Juk jei jums patiktų gauti muzikinį kompaktinį diską, tai dar nereiškia, kad tokia dovana patiks ir draugui ar atvirkščiai.
Geriau nieko, nei šlamštas
Negaliu pakęsti, kai gaunu dovanų kokias nors skulptūrėles, „arkliškus“ molinius puodelius, dirbtines gėlytes ar kad ir pigų plastmase smirdantį samtį (buvo toks atvejis).
Tokiomis nesąmonėmis namų neapsistatysi ir tuo labiau nepanaudosi, ruošdamas maistą! Jei dovanai negali skirti pakankamai pinigų, tai gal net neverta bandyti pūsti burbulą, kad daiktas, kurį pigiai pirkai, išties ypač vertingas?
Gal tiesiog užteks atviruko su nuoširdžiais palinkėjimais? Juk vis tiek tas, kam dovaną dovanoji, suvokia, jog nupirkai bet ką ir ne tik neįvertina tavo beribių pastangų padaryti gerą įspūdį, bet ir nusivilia tavimi.
Taip jau yra, kad norime gauti daiktus, kurių mums reikia arba kurie mums patinka. Aišku, nepasmerkiu bankrotui amatininkų, kurie visokias skulptūrėles „kepa“, yra žmonių, kuriems jos patinka, galbūt tokią malonu būtų gauti mokykloje per šauniausio moksleivio rinkimus ar angelėlio skulptūrėle pradžiuginti draugę, kuriai linkime pasisekimo egzaminuose.
Be galo apsidžiaugiau iš vaikino gavusi ne gėlių, o prisukamą, dūzgiančią ir stalu važinėjančią bitutę. Nieko praktiško, bet nuoširdu ir išradinga.
Užrašyti atviruką
Savaime suprantama, kad prie kiekvienos dovanos atvirukų nedėliosi, tačiau jei jau pasiryžai tokį užrašyti nepulk googlinti, ieškoti senų SMS žinučių, likusių telefono atmintyje nuo praėjusių švenčių, o pabandyk būti nuoširdus.
Norint nudžiuginti nereikia poemų, eiliuotų posmų ar sparnuotų citatų. Geriau trumpai drūtai pasveikinti, nei rašyti tai, ko niekas nesupras. Teko gauti atviruką, su citata gimimo dienos proga.
Žodžiai buvo „ne į temą“, šalti kaip Akropolio ledas ir beprasmiai kaip rūkymas. Visiškai priešingai buvau pasielgusi aš. Plepėjau su viena drauge ir leptelėjau, kad galėčiau parašyti 365 dalykus, dėl ko ją myliu. Ši numykė, kad tai būtų nuostabiausia dovana. Taip ir padariau. Rašydama 30 teiginį maniau, kad jau parašiau viską, bet kai priėjau prie 360, atrodė dar tiek neišsakyta.
Nesiūlau visiems dabar rašyti tokių tekstų (tai užėmė apie 10 spausdintų lapų), bet gal tiesiog užtektų kartais pasukti galvą ir nenumoti ranka? Kiek vienodų sveikinimų Kalėdų proga gaunate jūs? Skaitote? Kiekvieną kartą? Džiaugiatės? Ne? Kodėl tada jais turi džiaugtis kiti?
Mokėti išgirsti
Kaip mergina, visada susiduriu su problema, ką dovanoti vaikinui, tačiau nustembu, kai vaikinai skundžiasi, kad nežino, kuo pradžiuginti savo mylimąsias. Visko parduotuvėse juk tiek daug!
Mokslininkų įrodyta, jog vyrai sukoncentruoti dėmesį į tai, ką sako moterys, gali tik 15 sekundžių (po to pradeda ieškoti tiesų, kabinėtis, kaltinti), tačiau ar visada girdi vaikinų norus merginos? Jei nežinai, ką nupirkti, gali ir savo rankomis padaryti, visų pirma, pabandyk prisiminti, ką yra minėjęs tau kitas žmogus. Įsiklausyk.
Jei mergina vis spokso į vitrinas, kur sudėti papuošalai, gal ji visai nenori medinės papuošalų dėžutės? Arba jei vaikinas prekybos centre vis sustoja prie žūklės reikmenų nereikėtų jam dovanoti žiebtuvėlio, ant kurio išgraviruotas tavo vardas.
Visi esame skirtingi, turime norų, vilčių, svajonių. Jeigu ruošiamės tokiems pat įnoringiems kaip mes žmonėms dovanoti dovanas, manau, visų svarbiausia pažvelgti į tą žmogų, už nugaros palikus savo simpatijas ir antipatijas, abejingumą, ir pasistengti nuoširdžiai nudžiuginti. Juk dovanos tam ir skirtos, kad kažkam būtu malonu jas gauti, o ne tam, kad išleidęs paskutinius pinigus, širstum, kiek brangiai tau tai atsiėjo.
Tad gero kalėdinio „šopingo“ ir prasmingų dovanų!
