Jie baudžia, priekaištauja dėl blogo pažymio, netvarkingo kambario ar žaidimo kompiuteriu. Jie mėgsta pamokslauti ir vaidinti visažinius, nors kartais gali pasirodyti, kad nė velnio neišmano. Kai prasikalstame, jie mus baudžia ir mes pradedame jų nekęsti.
Tikriausiai būtų kvaila tėvus vadinti geriausiais draugais. Tik pagalvokit, juk mus ir juos skiria toks didelis amžiaus skirtumas! Be to, dažnai tėvai bendrauja su vaikais ne kaip su sau lygiais, o kaip su jaunikliais, jie tikisi iš mūsų pagarbos ir nori, kad visada jų žodis būtų paskutinis.
Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai mus ištinka rimta bėda. Tada tėvai tarsi nusimeta kaukę, nusileidžia ant žemės ir visomis išgalėmis stengiasi mums padėti. Jie tampa švelnesni, supratingesni ir pradeda priminti tikrus draugus, kurie pasiryžę visomis išgalėmis kartu įveikti ištikusią problemą.
Problemos gali būti įvairios: liga, mėlynė gauta kieme, suprastėję pažymiai mokykloje. Tokiais atvejais jie stengiasi nesmerkti, o išklausyti ir pagelbėti kaip tik gali: iškviesti gydytoją, duoti patarimą ar nueiti pas skriaudėjo tėvus, pasamdyti korepetitorių. Tokiomis akimirkomis pradedi juos mylėti, suprasti, jog be jų būtų labai sunku gyventi.
Kaip ten bebūtų, tikriausiai kiekvienas iš mūsų turi tam tikrų paslapčių, kurių tėvams nepasakoja. Mes galvojame, jog jie tiesiog mūsų nesupras. Į viską žiūrės iš suaugusiojo pozicijos ir mus pasmerks.
Abejoju, ar šešiolikmetė galėtų drąsiai kalbėti su savo mama apie pirmą kartą. Atviraudama tokiomis temomis, ji motinai širdies smūgį „įvarytų“. Taigi, mergina bus linkusi apie tai kalbėti su savo draugėmis, o ne su tėvais.
Klausimas tik vienas: kas galėtų geriau patarti: draugai, kuriems rūpi jų pačių gyvenimai, ar tėvai, kurie augino tave nuo mažų dienų ir be galo tave myli. Sunku atsakyti. Draugai, duodami patarimus, būtų lankstesni, apie viską kalbėtų be užuolankų.
Tuo tarpu tėvai būtų išsigandę, jie baimintųsi dėl ankstyvo sekso ir pradėtų gąsdinti ir dievagotis, jog tam dar ne laikas.
Galbūt tėvai ir teisūs, tačiau esu įsitikinęs, jog jų nuomonė nesikeistų, net jei jie ir klystų. Jie šališki, turi savų interesų. Tas interesas – saugoti ir globoti vaiką nuo visų blogybių. Bet ar seksas su mylimu žmogumi, kai jautiesi tam pasirengęs/-usi, yra blogybė? Tikriausiai ne. Bet kaip tai paaiškinti tėvams?
Manau, tėvai gali būti tvirtas ramstis, autoritetas kai kuriais gyvenimiškais klausimais, pavyzdžiui, dėl ateities. Bet intymesnių temų aptarimas turėtų būti kur kas labaiu apmąstytas… Juk nepapasakosi gimdytojams, kaip per „plotą“ nusigėrei ir pasilaižei su trimis skirtingomis panomis.
Jie tau neabejotinai „apkarpys“ kišenpinigius ir savaitgaliais neišleis „tūsintis“. Jie ims moralizuoti, jog degraduoji, eini blogu keliu. Bet ar paauglystė – tai ne metas, kai turi mokytis savo paties galva atskirti gerą nuo blogo?
Kaip suprasi, ko saugotis, jei tik girdėsi, apie tai kalbant, bet niekad nebūsi su tuo susidūręs akis į akį? Labai gerai, kai tėvai supranta paauglio troškimus išsiskirti, patirti kažką naujo. Tik pažindami savo vaiką, jie gali jam tinkamai patarti ir kontroliuoti jį.
Kai vyrauja abipusis pasitikėjimas, lengviau tėvams išleisti vaiką į vakarėlius, o vaikams atskleisti savo rūpesčius.
Nors jei tėvai yra labai nuolaidūs ir diplomatiški, paauglys gali prarasti saiką. Tada paauglystėje jis stengsis išbandyti viską, net narkotikus. Mano nuomone, tėvai turi balansuoti tarp patarėjo ir baudėjo vaidmens. Jie turi išlaikyti savo autoritetą, tačiau netapti tironais…
Kur ta riba? Niekas neatsakys. Nėra vieno tobulo auklėjimo būdo, reikia stengtis ir nežiūrėti į vaikystę ar paauglystę pro pirštus. Vaikai auga savaime, tačiau protiškai ir emociškai savaime nebręsta.
Tėvų ir vaikų karas – amžinas, paliaubų ir neskelbiame, tačiau viena tikrai aišku – ne draugai ar pažįstami, o tėvai tau visada padės ir nenusigręš kas benutiktų.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
