Tik sulaukę ketverių, vaikai išmoksta skirti teisybę nuo melo, tikrovę nuo fantazijos, ima sąmoningai suvokti savo melą.
Kiekvienas suaugęs žmogus vidutiniškai bent du kartus per dieną pameluoja, nejausdamas dėl to kaltės. Būna tokių atvejų, kad melas tampa nepamainomu įrankiu išgyventi.
Juk žinai, kad yra žmonių, kurie niekaip negali nemeluoti. Jie meluoja apie viską ir visiems, nors kartasi tai skamba ir labai įtikinamai.
Toks melagėlis yra psichoemociškai nesubrendęs, nepasitiki savimi, jo psichologinė raida sutrikusi, nors protinė veikla visiškai normali. Melagiai taip elgiasi nuo mažens. Toks asmuo kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso.
Jis nuolatos meluoja bandydamas lygiuotis su kitais ir taip nusiraminti. Dažnai chroniškas nenuoširdumas kyla dėl nesąmoningo kaltės jausmo ir nesuvokiamo bausmės troškimo, taip pat dėl nuolatinės baimės, kad kiti jį pasmerks ir nubaus.
Nuolatinės melagystės paprastai rodo nepatenkintą meilės, dėmesio, pagarbos poreikį. Žmogus nori būti vertinamas ir mylimas, todėl sukuria apie save nebūtų dalykų, kad „pakeltų savo vertę“.
Jis bijo būti savimi ir neturi pasitikėjimo savimi.
Kartais ir du vienas kitą mylintys žmonės, bijantys prarasti vienas kito jausmus, galiausiai ima meluoti, veidmainiauti. Tai dažnai pasitaiko tarp jaunimo.
Mylėdami mes nesąmoningai norime būti geresni, tobulesni ir sukuriame apie save netikrą, o iškreiptą paveikslą. Asmenys, kurie nėra brandūs, neišsako savo tikrųjų lūkesčių ir poreikių, pasiduoda nesąmoningam norui įtikti ir patikti.
Normalus ir sveikas asmuo suvokia, kad ne visi jį mylės ir ne visiems jis patiks. Pasirinkęs tiesos kelią žmogus išlieka ištikimas sau, jam nebūtina būti tobulesniam nei yra iš tiesų.
Kalbant apie atkaklius tiesos sakytojus, kurie nepripažįsta jokių išimčių, galime teigti, kad ir šie asmenys nėra psichologiškai brandžios asmenybės. Jie perdėtu savo nuoširdumu, kurį kartais netgi demonstruoja kaip nuopelnų įrodymą, dažnai žaloja kitus.
Tai galima apibūdinti taip: mergina negali pasakyti atvirai, kad jai nepatinka vaikinas ir su juo draugauja jau trejus metus. Mergina prieš tai vaidinusi meilę pradeda manyti, kad reikia nuoširdžiai pasakyti vieną kartą tikrą tiesą vaikinui.
Jos noras tiesiog agresyvus poelgis. Ji tiek ilgai tylėjusi apie savo jausmus, atvirai prisipažinusi labai įskaudintų vaikiną. Šiuo atveju nuoširdumas būtų nedovanotina klaida.
Tiesiog reikėtų prisipažinti vaikinui, kad jausmai išblėso ir kad ji nebejaučia ankstesnių jausmų bei nemato bendros ateities kartu. Kodėl pasirenkamas šis melas?
Iš tiesų pyktį galima išlieti ne tik meluojant, bet ir rėžiant į akis skaudžią tiesą, kuri neatneša nieko gera, tik įskaudina.
Nuoširdumas, kaip ir tiesa, niekada negali tapti žiaurumu. Visada būtinas tam tikras atsargumas, mokėjimas išlikti šiek tiek paslaptingam. Tai būdinga subrendusiam asmeniui.
Manau, kad vienais atvejais sakyti tiesą galima, o kitais ne, nes atskleisti tiesą, nežalojant kito asmens, galima tik tada, kai jis pasirengęs ją priimti. Be „kilnių“ melagysčių, kurios kam nors padeda, yra tokių, kurias būtų galima pavadinti „paguodos“ melagystėmis. Tai dažnai būna paaugliški prasimanymai, kurie susimąstomi, norint save pastiprinti.
Melas yra natūralus, kol nevirsta piktybiniu. Piktybinis melas labai pakenkia melagiams, nes jais pradedama nepasitikėti, jie praranda draugus, lieka atskirti nuo bendraamžių.
Jei jauti, kad dažnai meluoji ar dažnai sakai skaudžią tiesą kitiems į akis, pagalvok, kodėl taip elgiesi. Atvirai atsakęs sau į šį klausimą ir supratęs, kodėl taip elgiesi, palengva pradėsi suvokti, kad šis elgesys netinkamas ir palaipsniui pakeisi jį kitais būdais.
Tiek melas, tiek atvira tiesa anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš Tave patį.
Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė – Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
