Ar pastebėjai, kad mėgaujiesi kitų meile, tampi nuo jos priklausomas, trokšti, kad tave mylėtų vis labiau, o pats/pati tiek nedaug dėmesio dovanoji mylimajam/ai.
Mes “sulaikome” savo meilę ir švelnumą tol, kol įsitikiname, kad žmogus mus myli iš visų jėgų.
Tuomet, užuot pagyrę ir įvertinę pastangas, mes to nepastebime ir savo jausmus kitam žmogui slepiame. Kodėl taip elgiamės?
Mums atrodo, kad taip padėsime mylimam žmogui mylėti mus dar labiau. Ką mylimi žmonės bedarytų; ar gerai mokytųsi, ar puikiai bendrautų, ar būtų stebėtinai romantiški – mes pastebėdami jų pastangas, visgi manome, kad įvertinsime žmogų, parodysim nuoširdžią meilę, tik tada, kai jie dar šiek tiek pasistengs ir viską atliks dar geriau (romantiškiau, mandagiau ir kt.).
Meilė tampa nuolatiniu jauku, miglota viltimi. Ji tiesiog atidedama. Mes žaidžiame ir manipuliuojame kito žmogaus jausmais, patys neišreikšdami jų.
Čia ir dabar išreikštos meilės: parašyto atviruko, bučinio, apkabinimo, ėjimo susikibus rankomis, iškepto obuolių pyrago, atšalusios picos, gero kino filmo – nevertiname. Kartais net nepastebime…
Mūsų patiriamos besąlygiškos meilės laipsnis tiesiogiai priklauso nuo mūsų savęs vertinimo.
Besąlygiška meilė turi dvi pagrindines savybes:
1. Besąlygi6ka meilė nepriklauso nuo žmogaus, kurį myli, vertės. Ji tiesiog yra ir nepriklauso nuo to, ar Tavo mylimasis/oji turtingas/a ar vidurinio sluoksnio, ar skurde gyvenantis/i, ar jis/i išsilavinęs/usi ar ne. Pavyzdžių begalė ir juos Tu puikiai žinai.
2. Besąlygiškai mylima be jokių sąlygų. Tu myli savo žmogų tokį, koks jis yra. Jam nebūtina būti idealiu. Tu jį/ą paprasčiausiai priimi kaip tobulesnį/ę už kitus/as.
Būtent tokia meilė gali pakeisti Tavo gyvenimą ir pakelti savęs vertinimo lygį. Kai patiri tokią meilę, ji išlaisvina Tave, ir Tu gali tapti vieninteliu ir nepakartojamu žmogumi.
Mes norime būti mylimi čia ir dabar be jokios priežasties. Tokia meilė išlaisvina nuo to, ką Carlas Rogersas vadina “vertės” sąlyga. “Jums nereikia būti ypatingu, kad būtumėte mylimas/a. Jūs galite eiti savęs atradimo keliu, neturėdamas primesto tikslo. Kiekvieną akimirką jūs galite būti pats savimi.”
Meilė – tai ne aukojimasis. Dėl mylimo žmogaus reikia stengtis, bet neatsisakyti savęs.
Mes mokomės to, ką matome savo gyvenime
(pagal Doriso Low Nolte‘o eiles)
Jei mane supa kritika,
Aš mokausi kaltinti.
Jei aš matau priešiškumą,
Aš mokausi peštis.
Jei iš manęs juokiamasi,
Aš tampu baikštus/i.
Jei aš apsuptas/a pakantumo,
Aš tampu kantrus/i.
Jei mane palaiko,
Aš mokausi pasitikėti.
Jei mane giria,
Aš mokausi vertinti kitus.
Jei su manimi elgiamasi teisingai,
Aš mokausi teisingumo.
Jei aš jaučiuosi saugus/i,
Aš pradedu tikėti.
Jei man pritaria,
Aš mokausi patikti sau.
Jei mane priima ir elgiasi su manimi draugiškai,
Aš mokausi rasti šiame pasaulyje meilę.
Sėkmės, meilės ir kantrybės,
visada Jūsų ir su Jumis.
Rasa Kuodytė – Kazielienė.
Rašykite ir klauskite psichologės elektroniniu paštu
kuodyte@centras.lt
