Mūsų visuomenėje gajus stereotipas “aš dirbu – man moka”. Todėl keistai žiūrima į žmones, kurie savanoriauja ir negauna materialaus atlygio. Jų “alga” neskaičiuojama pinigais. “Atlygis gaunamas nematerialiai: aš būnu grupėje, aš gaunu galimybę realizuoti savo idėjas, erdvę kurti ir galimybę panaudoti tai, ką turiu geriausia,” – mintis dėstė Pal. J.Matulaičio dienos centro “Vaikai – vaikams” koordinatorė L. Narbutaitė.
Idėjos įgyvendinimas svarbesnis už pinigus
Savanorystė – būdas duoti tai, ką gali, ir gebėjimas pasiimti naujų dalykų. Anot pašnekovės, išmoksti priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visa jo praeitimi ir aplinka. Jaunimui, savanoriaujančiam su vaikais, svarbu nebandyti per kelias savaites jų pakeisti – nepakeisi vaikų elgesio, jei jis formavosi viena vaga jau 11 metų. Reikia išmokti mylėti ir kartu būti savimi.
“Man labiausiai patinka, kai matai, jog pastangos nenueina veltui. Malonu jaustis reikalinga. Aš tuos vaikus suprantu ir bandau pasijusti taip, kaip jaučiasi jie,” – pabrėžė Edita.
Psichologinis išbandymas – būdas pažinti save
“Vaikai dažnai meluoja, demonstratyviai mušasi, žiūri, kaip savanoris reaguos, ar stabdys. Savanorių bandymai trunka mėnesį ar net daugiau,” – pasakojo L.Narbutaitė. Tokiu atveju ypač svarbu “apsišarvuoti” kantrybe ir neleisti laužyti nustatytų taisyklių.
Pasak dienos centro psichologės, kantrybė, humoro jausmas, nebijojimas rodyti ribų – pagrindinės savybės jaunimui, norinčiam savanoriauti su vaikais ir paaugliais.
“Iš pradžių tai gali pasirodyti utopija. Kaip būti ir draugu, ir autoritetu,” – teigia pašnekovė.
Vaikų dienos centre savanoriaujanti Ieva pabrėžė, jog sudėtingiausia susigyventi su nauja veikla, atrasti savo vietą ir pareigas.
Savanoriai atranda save
“Savanoriavimo idėja plinta. Jaunimas savanoriais tampa ne tik Lietuvoje, bet ir išvažiuoja į užsienį. Savanorystė auga ir netgi labai stipriai”, – teigė Pal. J.Matulaičio dienos centro “Vaikai – vaikams” koordinatorė L. Narbutaitė.
Pašnekovė paklausta, kas paskatina moksleivius imtis šios veiklos, paaiškino, kad visų pirma, savanoris nori “augti” pats, išbandyti save, išmokti naujų dalykų. Labai svarbus priklausymo grupei motyvas bei įgūdžių lavinimas. Psichologė aiškino, jog dažniausiai stipriausi asmeniniai motyvai, dažnai baigiant savanoriavimo veiklą sakoma: “Aš čia užaugau, įgavau daug pasitikėjimo, galėjau realizuoti savo sugebėjimus”.
“Mes stengiamės dėl vaikų. Jiems skiriame laiką, padedam ruošti pamokas, išklausome, gilinamės į jų problemas ir bandom jiems kaip nors padėti. Stengiamės juos išauginti dorais piliečiais. Mums patiems tokia praktika, manau, labai pravers ateity,” – sakė Dienos centro savanorė Edita.
Anot Silvos, savanoriaujančios su neįgaliais žmonėmis, tokia veikla padeda pajausti kitą žmogų ir atrasti save. Neįgalieji dažniausiai vengia svetimų žmonių, todėl reikia pelnyti jų pasitikėjimą.
Šiuo metu Lietuvoje savanoriškas programas organizuoja ir prie jų veiklos prisijungti kviečia “Savanorių centras”, Lietuvos raudonojo kryžiaus draugija, Europos savanorių tarnyba, Jaunimo traptautinio bendradarbiavimo agentūra ir kitos.
