Kiekvienas mūsų turime keistų įpročių ar pomėgių. Manasis susijęs su merginomis. Jau nuo pat pirmųjų draugysčių suvokiau, kad tos, dėl kurių reikia nemenkai paplušėti norint gauti bent kruopelytę dėmesio, yra pačios patraukliausios. Nežinau, gal tai ir yra vadinamoji „medžioklė“, kai labiausiai masina sunkiausiai pagaunamas grobis…
Merginos dažnai mėgsta vaidinti nepasiekiamas, tačiau atleiskite už kategorišką mano nuomonę, tikrai ne visos yra tokios „nepasiekiamos“, kokiomis dedasi. Ne kartą teko susipažinti su mergina, kuri dienų diena s neatsakinėdavo į mano žinutes ir kitaip mane ignoruodavo, tačiau vos pakvietus ją į pasimatymą visos jos ribos ir principai kažkur greitai išgaruodavo. Štai čia ir slypi mano problema – vos tik pajuntu, kad merginai rūpiu ir ji norėtų rimtesnių santykių, manyje kažkas „išsijungia“: nebenoriu tos merginos nei matyti, nei apie ją girdėti. Sąžinė graužia matant jų pastangas išsaugoti ryšį, tačiau nieko negaliu padaryti, mano taikinyje dažniausiai būna jau nauja „auka“. Žinau, kad esu simpatiškas, moku „nukabinti“ beveik kiekvieną man patinkančią merginą, todėl nauja simpatija man – lyg naujas iššūkis, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Draugai, o labiausiai – draugės, dėl šios mano savybės vadina „mergišiumi“, „lovelasu“, tačiau nemanau, kad esu kažkoks širdžių daužytojas. Pirmiausia, mano draugystės trunka itin trumpai: tikrai netikiu, kad per tas kelias savaites, per kurias bandau užkariauti man patikusios merginos dėmesį, ji tikrai mane įsimyli. O jei nėra meilės, tai nėra ko ir verkti. Nesutapo charakteriai ir viskas, gyvenimas eina toliau! Tačiau merginoms, kažkodėl, labai sunku suprasti, kad mano susidomėjimas jomis tiesiog išblėso. Kartais jos save laiko princesėmis, kurios yra tobulos, ir kaip aš, niekingas žemės kirminas, drįsau tuo suabejoti! O dažniausiai tos „princesės“ labiau primena pelenes, kurios seniai matė veidrodį ir užmiršo, kad tikrai nėra pačios gražiausios…
Nejaugi mano elgesys tikrai toks blogas? Esu jaunas, tikrai nesiruošiu artimiausius dešimt metų kurti šeimos, tai kodėl negaliu dabar „išsilakstyti“? Ateis ta diena, kai norėsiu ramybės, pastovumo, o ne nuotykių, tačiau toji diena, tikiu, dar greitai neateis. Todėl noriu paklausti, o labiausiai kitų vaikinų: ar aš vienintelis toks? O gal atsiras mąstančių taip, kaip aš? Puikiai žinau, kad ir daugelis merginų vaikosi sunkiai pasiekiamų vaikinų, o paskui lyg niekur nieko pradingsta jiems iš akiračio…
