Jei šiuo metu esi vieniša, tikėtina, kad bent viena pažinčių programėlė jau gyvena tavo telefone. Pirštas mechaniškai juda ekranu: į kairę, į kairę, vėl į kairę… O, šitas visai nieko – į dešinę. Ekranas sublyksi pranešdamas apie match, smegenys gauna mažą dopamino dozę, ir po kelių sekundžių vėl grįžti prie to paties.
Kai šios programėlės atsirado, jos buvo pristatomos kaip revoliucinis būdas susipažinti su naujais žmonėmis. Vietoj atsitiktinių pažinčių bare, universitete ar per draugus – visa potencialių partnerių „rinka“ persikėlė į telefoną. Tačiau bėgant metams pažinčių programėlės daugeliui tapo ne tik būdu ieškoti santykių, bet ir laiko praleidimo forma. Jas atsidarome laukdami autobuso, stovėdami eilėje prie kavos ar tiesiog tada, kai norisi šiek tiek dėmesio. Juk malonu pamatyti, kad kažkas tave pasirinko.
Tačiau visa tai kelia du klausimus – ar šiame skaitmeniniame žmonių kataloge vis dar ieškome tikro ryšio ir ar kelių nuotraukų bei trumpo aprašymo iš tiesų pakanka nuspręsti, ar žmogus mums tinka?
Begalinio pasirinkimo iliuzija
Didžiausia pažinčių programėlių manipuliacija – iliuzija, kad pasirinkimų yra begalė. Algoritmas tarsi kužda: „Na ir kas, kad šis vaikinas patrauklus ir su juo įdomu kalbėti? Brūkštelk dar kelis kartus – galbūt už kito ekrano laukia kažkas dar gražesnis, įdomesnis ar sėkmingesnis.“
Pamažu žmones pradedame vertinti panašiai kaip prekes internetinėje parduotuvėje – greitai, paviršutiniškai ir nuolat ieškodami geresnio varianto. Vos pastebėjus menkiausią trūkumą ar nesutapimą, daug paprasčiau grįžti į pradinį ekraną ir pradėti ieškoti iš naujo. Kai atrodo, kad telefone visada laukia dar šimtai potencialių pažinčių, mažėja motyvacija skirti laiko vienam žmogui, pažinti jį giliau ir leisti ryšiui natūraliai augti. Juk kam investuoti į vieną pažintį, jei algoritmas nuolat žada, kad kita gali būti dar geresnė?
Pokalbiai, kurie niekur neveda
Kitas pažinčių programėlių šalutinis poveikis – bendravimo nuvertėjimas. Tikriausiai tavo sąraše yra ne vienas žmogus, su kuriuo sutapo interesai, tačiau pokalbis taip niekada ir neprasidėjo. O jei prasidėjo, dažnai baigėsi ties banaliu „Labas, kaip sekasi?“.
Pamažu pradedame kolekcionuoti match’us tarsi trofėjus. Pats faktas, kad kažkas tave pasirinko, suteikia trumpą pasitenkinimą, tačiau realiai susitikti ir pažinti kitą žmogų dažnai pritrūksta drąsos, laiko arba tiesiog nuoširdaus susidomėjimo.
Pasimatymai taip pat keičiasi. Vis dažniau jie primena darbo pokalbius – dar prieš pirmąjį susitikimą sprendžiame, ar apskritai verta su žmogumi susitikti, remdamiesi menkiausiomis detalėmis – nuo zodiako ženklo iki batų pasirinkimo nuotraukoje. Tačiau tikras ryšys retai gimsta iš tobulo profilio. Dažniausiai jis atsiranda tada, kai žmogų pamatai tokį, kokio jokia anketa parodyti negali.
Kai atsakymo taip ir nebesulauki
Kadangi žmogus ekrane iš pradžių tėra kelios nuotraukos ir trumpas aprašymas, tampa neįtikėtinai lengva pamiršti, kad kitoje pusėje yra tikras žmogus. Pažinčių programėlėse klesti vadinamasis ghosting – situacija, kai po kelių savaičių intensyvaus bendravimo vienas žmogus tiesiog nustoja atsakinėti, nepateikdamas jokio paaiškinimo.
Jei realiame gyvenime būtų sunkiai įsivaizduojama tiesiog apsisukti ir išeiti pokalbio viduryje, virtualioje erdvėje užblokuoti ar ignoruoti kitą žmogų tapo beveik įprasta. Pamažu pamirštame, kad kitoje ekrano pusėje yra žmogus su jausmais, lūkesčiais ir nusivylimu. Kai pasirinkimų atrodo tiek daug, žmonės tampa lengviau pakeičiami, o kartu – ir lengviau pamirštami.
Ar pažinčių programėlės iš tiesų padeda rasti meilę?
Žinoma, būtų neteisinga sakyti, kad pažinčių programėlėse neįmanoma rasti meilės. Tūkstančiai porų susipažino būtent ten, sukūrė šeimas ir gyvena laimingai. Problema slypi ne pačiose programėlėse, o tame, kaip mes jas naudojame.
Jei jas atsidarome tik tam, kad trumpam pasijustume geidžiami ar užpildytume nuobodulį, pažintys pamažu virsta žaidimu. O žaidimuose žmonės tampa ne asmenybėmis, o tiesiog dar vienu pasirinkimu.
Galbūt verta savęs paklausti, ko iš tikrųjų ieškome kitame ekrano gale – dar vienos pasirinkimo galimybės ar žmogaus, su kuriuo norėtume išgerti kavos ir praleisti vakarą be telefono rankoje. Juk tikras ryšys gimsta ne tada, kai sutampa du profiliai, o tada, kai sutampa du žmonės.
To, kas gimsta gyvai, algoritmas nesukurs
Pažinčių programėlės nėra blogis. Daugeliui jos tapo puikiu būdu sutikti žmogų, kurio galbūt niekada nebūtum sutikęs kasdieniame gyvenime. Tačiau jos neturėtų tapti vieninteliu būdu ieškoti artimo ryšio.
Nė viena anketa neparodys žmogaus balso, manierų, humoro jausmo ar tos kibirkšties, kuri kartais atsiranda vos pradėjus kalbėtis. Ar iš tiesų sutarsite, retai galima nuspėti vien iš to, kas matoma profilyje.
Todėl kartais verta pakelti akis nuo ekrano. Nueiti į renginį, koncertą ar kavinę, prisijungti prie naujos veiklos ar tiesiog dažniau užmegzti pokalbį su žmonėmis. Net jei ten nesutiksi savo būsimo partnerio, bent jau įgysi bendravimo patirties, naujų pažinčių ir prisiminimų, o ne tik dar vieną match’ą.
O jei vis dėlto renkiesi pažinčių programėles, verta į jas žiūrėti ne kaip į žaidimą, o kaip į galimybę pažinti žmogų. Skirti laiko pokalbiui, nebijoti susitikti gyvai, tačiau nepamiršti ir savo saugumo – pirmą kartą rinktis viešą vietą, apie susitikimą pranešti artimiesiems ir pasitikėti savo nuojauta. Svarbiausia prisiminti, kad kitoje ekrano pusėje nėra dar vienas profilis – ten yra žmogus.
O jei ateityje nuspręsi kurti šeimą, galbūt bus daug smagiau papasakoti istoriją apie netikėtą pažintį traukinyje, koncerte ar kavinėje, nei sakinį: „Mama braukė į dešinę, tėtis irgi.“ Programėlės gali pasiūlyti žmogų. Visa kita vis tiek teks sukurti patiems.
Teksto autorė: Dominyka Petravičiūtė
