Nebuvo nei didelio barnio, nei išdavystės, nei vieno pokalbio, po kurio viskas pasikeitė. Tiesiog jo žinutės tapo trumpesnės, pokalbiai – retesni, o artumas, anksčiau atrodęs toks natūralus, pamažu ėmė blėsti. Ir nors pirmiausia norisi ieškoti rimtos priežasties, kartais santykius veikia kur kas mažesni dalykai.
Kai kurie iš pirmo žvilgsnio nekalti įpročiai gali nepastebimai kurti atstumą tarp partnerių. Paradoksalu, tačiau jie dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš noro būti artimesnei, parodyti rūpestį ar išvengti konfliktų. Štai trys kasdienės situacijos, į kurias verta pažvelgti atidžiau.
1. Rūpestis, kuris nepastebimai virsta kontrole
„Ar pavalgei?“ „Kodėl taip vėlai grįžai?“ „Su kuo buvai?“ „Kodėl neatrašei?“
Iš pirmo žvilgsnio tai paprasti klausimai. Juk domėtis mylimo žmogaus gyvenimu natūralu. Tačiau kartais riba tarp rūpesčio ir kontrolės tampa beveik nepastebima.
Ji išryškėja tuomet, kai klausimai kyla nebe iš smalsumo, o iš nerimo. Kai norisi žinoti kiekvieną jo dienos smulkmeną, nes nežinomybė kelia įtampą. Kai neatsakytas pranešimas tampa priežastimi įsivaizduoti blogiausią scenarijų.
Ilgainiui partneris gali pradėti jaustis ne mylimas, o stebimas. Užuot spontaniškai dalijęsis savo dienos įspūdžiais, jis ima atsakinėti trumpiau, nes net paprastas pokalbis primena pasiaiškinimą.
Taip susidaro nemalonus ratas: kuo labiau ieškai patvirtinimo, kad tarp jūsų viskas gerai, tuo labiau kitas gali norėti atsitraukti.
Ką verta daryti kitaip?
Prieš užduodama dar vieną klausimą, pagalvok, ko iš tiesų sieki. Nori išgirsti, kaip jam sekėsi, ar tik nusiraminti pati?
Kartais sakinys „šiandien tavęs pasiilgau“ gali atverti daugiau nei priekaištas „kodėl visą dieną neparašei?“. Pirmasis leidžia pasidalyti jausmu, o antrasis gali paskatinti gintis.
Žinoma, norėti aiškumo nėra tas pats, kas kontroliuoti. Jei partneris nuolat laužo susitarimus ar dingsta nieko nepaaiškinęs, turi teisę apie tai kalbėtis. Esmė ne klausimų skaičius, o pasitikėjimas ir pagarba abiejų poreikiams.
2. Juokeliai, kurie skaudina labiau, nei atrodo
Humoras – vienas gražiausių artumo ženklų. Vidiniai juokeliai, lengvas vienas kito paerzinimas, spontaniškas juokas dėl smulkmenų kuria savitą poros pasaulį.
Tačiau kartais juokinga būna tik vienam.
„Jo geriau nieko neprašyti – vis tiek pamirš.“ „Na, su tavo vairavimo įgūdžiais…“ „Neklauskit jo, jis tokiuose dalykuose nieko nesupranta.“
Galbūt tokios frazės ištariamos su šypsena. Galbūt draugų kompanijoje visi nusijuokia, o jis pats prisideda prie bendro juoko. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad komentaras jo neįskaudino.
Ypač jautrūs gali būti juokeliai apie išvaizdą, darbą, pajamas, gebėjimus ar seksualumą. Jei žmogus dėl tam tikros savybės ir taip abejoja savimi, artimojo pašaipa gali paliesti skaudžią vietą.
Santykių tyrinėtojas psichologas Johnas Gottmanas menkinantį sarkazmą ir pašaipą priskiria paniekos apraiškoms – žalingam bendravimo modeliui, kuris gali stiprinti atstumą tarp partnerių.
Žinoma, vienas nevykęs pokštas santykių nesugriaus. Svarbiau tai, kas vyksta nuolat. Jei žmogus vis tampa juokelių taikiniu, ilgainiui jam gali būti sunkiau jaustis saugiai ir atsipalaiduoti šalia partnerės.
Kaip suprasti, kada humoras peržengia ribą?
Atkreipk dėmesį ne tik į tai, ar jis juokiasi, bet ir į jo reakciją po pokšto. Ar atrodo atsipalaidavęs? Ar staiga nutyla? Ar yra prašęs šia tema nebejuokauti?
Dar svarbiau – kaip pati reaguoji, kai jis pasako, kad komentaras buvo nemalonus.
Frazė „tu per jautriai reaguoji“ gali įskaudinti labiau nei pats juokelis. O paprastas „atsiprašau, nenorėjau tavęs užgauti“ parodo, kad jo jausmai tau svarbūs.
Galiausiai geriausias humoras santykiuose nėra tas, kuris prajuokina aplinkinius. Tai humoras, po kurio abu jaučiatės artimesni.
3. Nuolatinis „viskas gerai“, kai iš tiesų niekas negerai
Kartais noras būti lengvai, supratingai ir nereikliai gali tapti netikėta kliūtimi artumui.
Jis atšaukia bendrus planus? „Nieko tokio.“
Tau trūksta dėmesio? „Suprantu, kad esi užsiėmęs.“
Jis vėl pamiršo jums svarbų susitarimą? „Nesvarbu.“
Iš šalies tokia reakcija gali atrodyti brandi. Juk ne dėl kiekvienos smulkmenos verta ginčytis. Tačiau jei nuolat nutyli tai, kas tave skaudina, santykiuose ima kauptis neišsakytas nusivylimas.
Partneris girdi, kad viskas gerai, todėl gali nė neįtarti, jog jautiesi neišgirsta. O tu vis labiau tikiesi, kad jis pats pastebės tavo nuotaiką, supras užuominas ir pagaliau susivoks.
Tuomet vieną vakarą nedidelė smulkmena sukelia stiprią reakciją. Jam atrodo, kad supykai dėl atšauktos vakarienės. Tau tai jau dešimtas kartas, kai jautiesi nustumta į antrą planą.
Problema ta, kad jis nežino visos istorijos.
Psichologiniai tyrimai rodo, kad nuolatinis emocijų slopinimas gali būti susijęs su mažesniu pasitenkinimu santykiais ir silpnesniu artumo jausmu. Tai nereiškia, kad būtina išsakyti kiekvieną nepasitenkinimą. Tačiau ilgalaikis savo poreikių ignoravimas retai padeda kurti atvirą ryšį.
Ką verta išbandyti?
Pabandyk pasakyti, ko tau reikia, užuot laukusi, kol partneris pats atspės.
Vietoj „aišku, tavo draugai tau svarbesni“ sakyk „norėčiau, kad šią savaitę rastume laiko tik mudviem“.
Vietoj „daryk, kaip nori“ – „man svarbu, kad dėl tokių dalykų spręstume kartu“.
Atvirumas nebūtinai reiškia konfliktą. Kartais tai tiesiog gebėjimas pripažinti, kad turi poreikių ir nenori jų nuolat slėpti.
Tačiau yra svarbi išimtis. Jei bijai kalbėti apie savo jausmus dėl partnerio pykčio, grasinimų ar žeminimo, problema nėra tavo negebėjimas tinkamai bendrauti. Sveikuose santykiuose abiem turi būti saugu išsakyti savo nuomonę.
O jeigu jis tolsta visai ne dėl tavęs?
Pastebėjus pasikeitusį partnerio elgesį, lengva pradėti analizuoti kiekvieną savo žodį. Gal per daug klausiau? Gal netinkamai pajuokavau? Gal turėjau būti supratingesnė?
Tačiau santykiai nėra vieno žmogaus atsakomybė.
Emocinis atstumas gali atsirasti dėl streso, nuovargio, neišspręstų konfliktų ar pasikeitusių jausmų. Ne kiekvienas atsitraukimas reiškia, kad kažką padarei netinkamai, ir ne kiekvieną problemą galima išspręsti vien pakeitus savo elgesį.
Užuot bandžiusi atspėti, kas vyksta jo galvoje, gali pradėti nuo paprasto klausimo: „Pastebiu, kad pastaruoju metu esame mažiau artimi. Ar tu irgi taip jautiesi?“
Tai nėra kaltinimas ar reikalavimas pasiaiškinti. Tai kvietimas pasikalbėti apie tai, kas vyksta tarp jūsų.
Nes tikras artumas gimsta ne tada, kai stengiamės niekada nesuklysti, o tada, kai abu galime būti savimi, kalbėti atvirai ir jaustis išgirsti.
