Baigės kinas. Būrelis vaikų Per balas šokinėja lauke Šiandien viskas kaip niekad laiku Jeigu dar orientuojies laike Girdis radijo balsas...
Man niekad taip sunku nebuvo, Kaip šiandien rytą Lietuvoj, Nerimas vėl kyla manyje, kaip tas brudas, Prieš kurį, jaučiu, krisiu...
Aš – atšilusi musė. Mano skrydis – tai mano sapnai. Mane slepia ir myli Sienų apmušalai. Aš – atšilusi musė. Mano laikas – tai ne pinigai. Mano laikas – pavasaris, Kokio dar nematei. Aš atšilusi musė. Ant tavo veido tokią tiesą randu, Kad, net sau nemeluoju, Jog medų nešu. Aš...
Čia man už tai, Kad aš šį ankstų rytą pabudau be veido Čia man už tai, Kad vakarop jau pamiršau,...
Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, Su meile prabudusia, mašinų smalkėm atskiesta, Kur metai, lyg tas popierinis laivelis, svajoja...
Aš mažas, išdykęs, Iš medžio iškritęs provincijos vėjas. Aš pievoj gulėjau, Į dangų žiūrėjau, – ir mane nušienavo. Ir visa, ką turėjau, Rytui neatidėjau… Ką dabar daryt? Ką gali veikt Toks mažas vėjas kaip aš Tokiam dideliam mieste kaip tavo? Aš, pripratęs pūst Padžiautų rūbų alėjose, Čia jausiuos nesavas. Tik suksiuos...
Dar ne laikas žiemot, dar ne laikas, Dar voratinkliai šildo pirštus Ir prarūgusios vasaros tvaikas Nurieda ant ryto. Kur baikštus...
Man visai nebaisu, kad neliks kas akis man užmerktų Man tik gaila kažko, kad anksti jau taip liko už vartų...
Išdurk akis šiai vakaro sekundei, padauginki rankas iš keturių, ir tuo vardu, kuriuo mane apskundei, išteisinki, nes kito neturiu. Šiai vienai nakčiai veidus teužsninga, nieks neieškos, galvos, kad išėjai. Mėnulis duš į juodą sienų tinką, užšals laiškuos neatplėšti klijai. Lytėsim žiemą – baltą kuojos pūslę, išleisim orą, perrėžę nagu, ir...
Ei, žmogau, ko toks vienas dūmoji Ar skaičiuoji praleistas savyje minutes Ei, žmogau, ar išgėrei, ar išpylei į griovį Į...
Mano fėja praveria akis Ir pažvelgia pro langą, O ten juodas debesis Pripėdavo dangų. Ir mano fėjai taip neramu, Kad...
oi, ponai, šiandien kai gyvenimas spaudžia krūtinę, piniginę, rankas ir akis aš vėl į tą upę rengiuos brist iš naujo ir tikiuosi, kad nieks ten manęs nepraris oi, ponai, kai gyvenimas pakelia vėją aš nuleidžiu bures, rankas ir akis tamsoj vėl mąstau, nuo ko prasidėjo bet žinau, kaip aš baigsiu...
