Jei mūsų sielos nieko nevertos – parduok, Kraujas čia ar tarkuotos morkos – galvok. Bet tik geriau tiktai tyliai, tyliai,...
A
atsitiktinis
Čia man už tai, Kad aš šį ankstų rytą pabudau be veido Čia man už tai, Kad vakarop jau pamiršau,...
Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, Su meile prabudusia, mašinų smalkėm atskiesta, Kur metai, lyg tas popierinis laivelis, svajoja nuskęst, Bet vis plaukia ir plaukia ir plaukia pro šalį. Čia barstome nuomones, čia gliaudom mintis, Svetimi vaikai per tą laiką užauga, Ir nukanda Vilniaus bokštams galvas neviltis, O...
PRIEDAINIS (x2): Nananananana, Nananananana, Pakalbėkime abu, o je, Apie savo žaidimus… Žmonės žaidžia kaip išmano, Nes laikai dabar neramūs Ir...
Nepastebimai ateina laikas, Kai miršta traukiniai ir vėlu gult ant bėgių. Nusibodo ieškot savo kelio, Kai purvo iki kelių, O...
Kai skęstu tarp žydrų žydrų akių, Aš šypsausi ir verkiu, Kai tu kuždi į ausį tuos žodžius, Aš šypsausi ir tikiu, Paklausi, kaip grąžinti tuos metus,- Aš šypsausi,- jų nebus, Paklausi, ar aš lauksiu,- aš tyliu… Ir šypsausi… Priedainis: Viskas ką turiu,- Tai tavo rankos, Viskas ką turiu,- Malda į...
Pabundu anksti ryte Ir mąstau apie tave. Nežinau kodėl… Meilė mano išblaškyta, Siaučia audros nematytos. Nežinau kodėl… Suprantu, praeities nepakeisi...
m. ir ž. Agnės Petravičienės Kai daužosi širdis – Geriau tylėt. Ir tavo akyse Galiu mylėt Tai ką seniai praradai…...
Mūsų naktyje radau ramybę… Jausmas, manyje tūnojęs tyliai… Žvakių šviesoje kalbu nebyliai, Mylinčiom akim svajoju tyliai. Žydro dangaus platybėj sparnų, Ten aš ir tu – paukščiai abu. Tai tavo žodžiai, pasakyti naktyje, Ir vėl prabyla. Tai mes tie paukščiai, pasiklydę tamsoje, Sudrumstę tylą. Rodos, tavyje radau ramybę, Tavo širdyje –...
Pažvelk dangun Nusišypsok ir pasakyk Kaip gera mums Tavęs geidžiu Ilgiuosi tų audringų Ir šiltų naktų Kiekvieną kart ryte Sakai:...
Pirštais degančiais liečiu Tavo veidą gražų Tu – tikras meno kūrinys. Kai dieną pasiglemš naktis Tau suteiks ji laisvę Ir...
Sėdim jauni, dar nepasenę, šitiek patyrę, Motinos veidas tyliai plevena, ašaros byra. Žodžiai kaip karšto vaško lašeliai rieda ir rieda, Tirpdo ir stingdo meilės ugnelė garbę ir gėdą. Motinos veidas liūdintis jauną mintį išblaško. Žvakė labai neskubėdama krauna purmuro vašką. Žvakės liepsnelės regis patamsy – dūmai, kaip gėlės. Taip ir...
