Kada pirmą kartą susidūrei su gatvės šokiais ir kas tave prie jų patraukė?

Savo šokių karjerą aš pradėjau nuo pramoginių šokių, kai buvo man kokie 6-7 metai. Bet kažkaip supratau, kad tai buvo visiškai ne man. Tada mokykloje prasidėjo šokių pamokos ir pastebėjau, jog mėgstu šokti ir visai neblogai sekasi. Šokių mokytojai išsikalbėjau apie pramoginius šokius ir būtent ji man pasiūlė pabandyti gatvės šokius. Tada man atsivėrė visai kitas pasaulis.

Ar visada svajojai būti šokėja ir trenere?

Kiek save pamenu, tai taip. Šokėja visada norėjau, o būti trenere, būdama paauglė, nemaniau, kad tai įmanoma. Aš tiesiog šokau. Šokis daug metų man yra prioritetas. Būdama 15 metų pastebėjau, kad mane visai traukia būti trenere, mokinti kitus, bet tam reikia prikaupti pakankamai žinių, jog galėtum dalintis su kitais.

Kada pradėjai treniruoti kitus ir koks tai jausmas – dalintis žiniomis?

Pirmuosius žingsnius link trenerės žengiau 16 metų, bet dar neturėjau savo komandos. Tai buvo kitų trenerių komandos, o aš tiesiog padėdavau. Tai buvo pati pradžia, o savarankiškai treniruoti savo komandos  vaikus pradėjau prieš 3 metus. Bet būtent tas jausmas, kad gali kažką išmokyti, jog kažkam tai yra visiškai nauja patirtis ir prisidedi prie šokių pasaulio pažinimo – tai, bent jau man, ir yra vienas iš dalykų, kuris skatina būti trenere.

Koks yra didžiausias iššūkis mokant šokti kitus?

Kantrybė. Pasitaiko retkarčiais tokių dienų, kai jos tikrai pritrūksta, bet iš profesionalumo tu to neparodai. Galbūt dar kūrybinės krizės. Kartais gaunu bloką kūrybai, bet nieko negali padaryt. Privalai sukurti, privalai pasiruošti treniruotei.

Kaip save motyvuoji dienomis, kai neturi energijos ar įkvėpimo?

Kūryba. Dažnai motyvuoja choreografija ir jos kūrimas, ji gali būti linksma, nuotaikinga, energinga. Galiu teigti, kad choreografijos kūrimas nuo mano nuotaikos priklauso, bet būna tiesiog randi dainą, kuri tau patinka ir pradedi kurti.

Koks tavo įprastas dienos režimas? Kiek laiko skiri treniruotėms?

Šiuo metu esu studentė ir šokiai nėra visas mano gyvenimas. Rytais turiu paskaitas, nuo pietų prasideda mano treniruotės, kurias vedu vaikams. Vėlai vakare dar būna ir treniruotės, kuriose pati asmeniškai šoku. Treniruotės vyksta 4 kartus per savaitę. Mano viena treniruotė trunka valandą. Per dieną būna 2-3 treniruotės, kartais ir 4, tad šokiams skiriu tikrai nemažai savo laiko.

Kaip save motyvuoji dienomis, kai neturi energijos ar įkvėpimo?

Įkvėpimo visada randu šypsenose. Aš pati iš savo trenerio imu labai gerą pavyzdį ir visada noriu pasiekti  kuo geresnių rezultatų. Kad ir kaip banaliai skamba, bet vaikai ir yra didžiausias įkvėpimas. Jie ateina išmokti, tu jų negali nuvilti, visada turi būti pasiruošęs. Taip pat vienas didžiausių įkvėpėjų yra žmonės, kurie mane supa: kiti treneriai, mano draugai, šokėjai. Taip, yra pasaulinio lygio talentingi šokėjai, bet vis tiek mane labiausiai motyvuoja ir įkvepia žmonės iš mano aplinkos. Jie mane skatina toliau dirbti ir tobulėti.

Ką tau reiškia šokis – tai sportas, menas ar gyvenimo būdas?

Žinoma, tai sportas. Tie, kurie sako, kad šokiai nėra sportas, yra neteisūs. Tačiau šokis yra kai kas daugiau. Tai yra menas, visiškas kūrybos ir idėjų pasaulis. Žinoma, tai – ir mano gyvenimo būdas, nes treniruoju vaikus. Tai mano darbas.

Ar šokis tau padėjo susitvarkyti su asmeninėmis emocijomis ar iššūkiais?

Taip, tikrai negaliu kalbėti už visus šokėjus, bet man asmeniškai tai yra tam tikra terapijos forma. Liūdna? Einu šokti, iš karto jaučiuosi geriau. Ir tokią įtaką šokis man turi nuo pat vaikystės.

Kokią vieną žinutę norėtum perduoti jaunoms merginoms, kurios bijo pradėti šokti?

Tiesiog nebijoti pabandyti ateiti į pirmą treniruotę. Jei nepatinka, eini į kitą treniruotę arba studiją, išbandai kitą stilių. Tiesiog nebijoti bandyti, kad ir kaip nedrąsu, griebk draugę ir bandykite kartu. Šitą patarimą duodu jaunoms merginoms, taip pat ir sau: nebijoti išlipti iš savo komforto zonos, nebijoti pabandyti, o svarbiausia, nebijoti norėti.

The post Įkvėpimu spinduliuojanti šokių trenerė Guoda: „Šokis – tai kūrybos ir idėjų pasaulis“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Apie nepatogumus vedėjo kėdėje

Nuomonės formuotoja I. Mackevičienė papuošė leidinio viršelį, kai televizijos laidų ir renginių vedėjas Rolandas sudalyvavo tinklalaidėje ir atsakė į provokuojančius tinklalaidės vedėjų – žurnalistės Ugnės Mingėlaitės ir „ELLE Lithuania“ vyriausiosios redaktorės Irinos Sinės – klausimus.

„Kokia didelė yra nepatogumo riba tavo laidoje? Ar yra kažkas, ko neleistum sau klausti kitų žmonių?“ – R. Mackevičiaus paklausė vedėja U. Mingėlaitė. Anot Rolando, jis sau neleistų klausti to, kas susiję su fiziniais kitų žmonių ypatumais, jų išvaizda.

„Yra labai daug dalykų, kurių aš neklausinėčiau norėdamas neįžeisti kito žmogaus. Tai dalykai, kurie nuo to žmogaus nepriklauso, pavyzdžiui, gamtiniai, fiziniai jo trūkumai. Bet visa tai, kas yra moralės klausimas, elgesys, jo priežastys – tam man nėra jokių ribų. Manau, kad žiūrovo ir mano raudona ribos linija yra labai skirtinga.

Tai, ką žmonės mato laidoje, esu stipriai užgniaužęs, – pasakojo jis. – Laidoje daug kalbame apie seksualinius dalykus, piniginius klausimus ir šeimyninius išgyvenimus, kurie dažniausiai yra susiję su dramatiškais išsiskyrimais ir kartais netektimis. Savo gyvenime turėjau nemažai netekčių, todėl dažnai jaučiu kitus žmones. Nebuvo nė vieno laidoje apsilankiusio svečio, kuris būtų įžeistas“.

Pokalbiai vaikams apie lytinį švietimą

R.Mackevičius atsivėrė apie šeimą. Jis papasakojo, kaip jam pavyksta būti ir tėčiu, ir skandalingos laidos veidu.

„Į tai žiūriu kaip į darbą. Mano vaikai su iš laidos parsineštais daiktais nežaidžia. Manau, kad erotinių žaislų kartelė apskritai pasiekė naują lygį, tai – tam tikra edukacija. Su vaikais nešneku apie tuos dalykus. Ateis laikas, mes pakalbėsime. Manau, kad jie bus dar drąsesni už mane, reikia nepatikėti savo vaiko auklėti youtuberiams, ar dar kitiems. Auklėkite juos patys“, – pasakojo R.Mackevičius ir pridūrė, kad savo vaikams labiau nori būti draugas, o ne tik autoritetas.

Santykiai yra darbas

Pokalbiui pasisukus apie santykius, R. Mackevičiaus I. Sinė paklausė, ar santykiai, jo nuomone, yra darbas. „Neįdėjęs pastangų į įmonę, nesulauksi rezultato, tas pats galioja ir šeimoje. Reikia kalbėtis, girti, aiškintis. Reikia šlifuoti tą deimantą, bet reikėtų ir nepamiršti, kad mes, vyrai, esame iš Marso, o moterys – iš Veneros“, – samprotavo R. Mackevičius.

Vyras prisipažino, kad tapus dukters Meilės tėčiu, jo požiūris į moteris, jų grožį visiškai pasikeitė.

„Žinoma, ir būdamas santykiuose su Ieva supratau tą jautriąją moters pusę. Tačiau dabar suprantu, koks platus yra moters jausmų diapazonas. Moteris su tuo gimsta, tai galima tik puoselėti. Taip pat suprantu, kad esu pirmasis Meilės vaikinas, jos meilė, noriu tą kartelę jai užkelti labai aukštai“, – sakė R. Mackevičius.

The post Rolandas Mackevičius prabilo apie dukrą: „Noriu kartelę užkelti labai aukštai“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Apie tai, kaip gimė sumanymas sukurti skrydžiui per Atlantą dedikuotą aromatą, kūrybinį procesą ir istorinės parfumerijos kūrimo subtilybes kalbame su aromato „Lituanica“ autoriumi, FUMparFUM parfumerijos prekinio ženklo kūrėju, menininku Aisčio Mickevičium.

Lietuvos vardą išgarsinęs Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą – kodėl būtent šį įvykį pasirinkote įkvėpimu savo olfaktorinei kūrybai?

Savo olfaktorinėje kūryboje viena iš krypčių, konstruojant proginę, kolekcinę parfumeriją, esu pasirinkęs lietuviškas temas. Istorija mane visą laiką jaudino, tai – vienas mėgstamiausių dalykų dar iš mokyklos laikų. Olfaktorinis menas dėkingas tuo, kad praplečia bet kurios temos išraiškos galimybes, suteikia papildomų prasmių ir kontekstų. Šįkart olfaktoriniu įkvėpimu tapo legendinis Dariaus ir Girėno skrydis, juolab, kad tam yra ir puiki proga – šiemet minime šio aviacinio įvykio 90-ąsias metines. Apie Darių ir Girėną, be abejo, esame girdėję visi, bet tiksliau ir konkrečiau papasakoti jų istorijos turbūt nesugebėtume. O tema išties įdomi, ten yra ką patyrinėti ir padiskutuoti. Leidžiantis į to meto istorines paieškas, nuotaikas ir aviacinius reikalus man labai padėjo du bendražygiai kolegos menininkai – į temą įsigilinęs Povilas Laurinkus ir grafikos dizainerė Dovilė Džervutė. Išėjo įdomus ir nevienaplanis olfaktorinis projektas „Lituanica“, kuris buvo pristatytas nuostabioje AP galerijoje Užupyje šių metų Kultūros Nakties programoje, o dabar tęsia savo kelionę kaip nedidelė ekspozicija, kuri keliauja kartu su mano knygos „Kvepalai“ bei parfumerijos pristatymais per Lietuvą.

Skrydžio per Atlantą 90-mečiui Aistis Mickevičius sukūrė naują istorinį aromatą

Iš asmeninio Aisčio Mickevičiaus albumo

Kokia yra LITUANICA aromatinė kompozicija, kas lėmė tokius Jūsų pasirinkimus?

Šiame konceptualios meninės parfumerijos aromate galima užuosti benzino, aviacinių tepalų, lėktuvo korpuso brezento, šalto metalo, išdirbtos sėdynių odos, variklio dulkių, dūmų kvapų niuansus, susipynusius su giliomis drėgnos žemės ir medžių lapijos natomis. Tamsus, gilus, sodrus aromatas, perteikiantis aviacinę tragediją.

Gal galėtumėt pasidalinti, kaip vyko pats kūrybinis procesas? Kiek kurdami leidote reikštis vaizduotei, o kiek ribojote save faktais?

Iš esmės kiekvienas olfaktorinis kūrinys yra autoriaus vaizduotės žaismas pritaikant technines žinias. Šįkart įsivaizduojamu objektu pasirinkau ne legendinių lakūnų asmenybes, bet patį skraidantį aparatą, kuris buvo pavadintas „Lituanica“ (liet. „Lietuvybė“). Prieš kurdamas domėjausi apie to meto aviacija, kaip atrodė konkrečiai šis lėktuvas ir kokias aromatines asociacijas kelia pats aviacinis įvykis. Norėjosi sukurti ryškų techninių kvapų įspūdį, bet aromatą, nors ir konceptualų, pritaikyti dėvėjimui. Tuo tikslu įpyniau gamtinių natų, juolab, jog „Lituanica“,nepasiekusi Kauno, nukrito į mišką.

Kiek aromatai, Jūsų manymu, padeda atkurti istorinę realybę? Galbūt jie suteikia kitą, istoriniems vadovėliais nebūdingą perspektyvą, o gal jie netgi pasitarnauja naujų istorijos faktų atradimui?

Man asmeniškai labai įdomios tos lietuviškos temos, nors bendrai mene manau šiuo metu jos laikomos kiek nuvalkiotomis. Visgi, tokia netradicinė išraiškos priemonė, kaip kvapas, padeda į tas temas pažvelgti iš kitos perspektyvos ir jas tarsi atgaivina. Ne veltui kvapai turi didelę įtaką mūsų vaizduotei ir tiesiogiai ją veikia.

Skrydžio per Atlantą 90-mečiui Aistis Mickevičius sukūrė naują istorinį aromatą

Iš asmeninio Aisčio Mickevičiaus albumo

LITUANICA aromatas pratęsia Jūsų jau anksčiau pradėtą istorinę temą. Kokia yra istoriją žyminčių kvepalų paskirtis?

Iš tiesų, dar 2018-ais metais pristačiau tris aromatines kompozicijas, dedikuotas pirmiesiems trims Lietuvos respublikos prezidentams. Projektas vadinosi „Kvepiantys prezidentai“ ir buvo dedikuotas Nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmečiui. Proginiai aromatai „Smetona“, „Stulginskis“ ir „Grinius“ per olfaktorinę prizmę atskleidė ir šių trijų istorinių asmenų personalijas, charakterio bruožus, gyvenimo būdą. „Kvepiantys prezidentai“ buvo pristatyti festivalio Kultūros Naktis programoje, vėliau eksponuoti įvairiose erdvėse ir renginių metu, išties sulaukė didžiulio susidomėjimo. Tai konceptualūs meniniai aromatai, skirti, visų pirma, eksponuoti galerijų ir kitose erdvėse, bet tuo pačiu juos galima dėvėti, o svarbiausia – kolekcionuoti. Štai „Lituanicos“ pirmasis tiražas – tik 33 pure perfume koncentracijos numeruoti egzemplioriai (panašiai, kaip tiražas žymimas grafikoje ar fotografijoje).

Dėkojame už pokalbį ir linkime visokeriopos kūrybinės sėkmės.

The post Skrydžio per Atlantą 90-mečiui Aistis Mickevičius sukūrė naują istorinį aromatą appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Nutrūkus santykiams Diego neskubėjo krauti lagaminų ir grįžti į gimtinę. Priešingai – jis taip pamilo mūsų šalį ir čia gyvenančius žmonės, kad nusprendė Lietuvoje pasilikti ilgesniam laikui. Šiandien Diego teigia, kad netikėtai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės jam atvėrė kelius į pilnavertišką gyvenimą mūsų šalyje. Jaunas vaikinas Lietuvoje geba save realizuoti, o kasdien jį skatina judėti pirmyn artimi žmonės, kuriuos jis sutiko atvykęs į mūsų šalį. O svarbiausia, kad gyvenimas čia jį paskatino daugiau kurti… Bet apie viską – nuo pradžių. 

Diego, tavo Tėvynė yra Kolumbija. Papasakok trumpai, kokia buvo tavo vaikystė, kaip tave užaugino šeima? 

Aš užaugau labai mylinčioje ir palaikančioje šeimoje. Nors augdamas gyvenau su mama ir seserimi, nes mano tėvai buvo išsiskyrę, su tėčiu aš visuomet gerai sutardavau ir jis visada palaikė mano sprendimus. Mano šeima yra didelė (kaip ir dauguma šeimų Lotynų Amerikoje) – aš turiu šimtus pusbrolių bei pusseserių. Vis dėlto, mano tikrieji šeimos nariai, su kuriais palaikiau artimiausią kontaktą kuomet augau, buvo mano mama, sesuo ir tėtis. Deja, mano tėtis paliko šį pasaulį prieš 3 metus, prieš pat man nusprendus persikelti gyventi į Lietuvą. O visa mano vaikystė buvo iš tiesų ypatinga – iš tėvų visuomet sulaukdavau padrąsinančių žodžių, jie tikino, kad aš privalau siekti savo svajonių. Augdamas mokiausi kalbų, dalyvaudavau plaukimo varžybose, lankiau muzikos mokyklą, nemažai keliavau. Manau, kad man labai pasisekė, kad turėjau tokią vaikystę. Mūsų šeima niekada nebuvo susidūrusi su socialinėmis, politinėmis ir finansinėmis problemomis, su kuriomis Kolumbija susidūrė 1990–aisiais ir 2000–ųjų pradžioje.

Diego Esteban

Ugnės Žilinskės nuotr.

 Augai mylinčioje ir palaikančioje šeimoje, tad kodėl nusprendei išvykti iš Kolumbijos?

 Nepaisant to, kad augau saugioje ir palaikančioje aplinkoje, giliai širdyje jaučiau, kad iš tiesų nepriklausau Kolumbijai. Buvau labai nepatenkintas šalyje vyraujančiu nusikalstamumu, saugumo stoka, poliniais niuansais ir, tiesą pasakius, buvau nusivylęs kai kurių žmonių mentalitetu. Mano svajonė visada buvo palikti šią šalį ir rasti savo tikrus namus, todėl sulaukęs 18 metų pirmą kartą išvykau iš Kolumbijos ir persikėliau į Tiandziną Kinijoje. Ten gyvenau tol, kol baigiau bakalauro studijas, o po to nusprendžiau iškeliauti svetur. Per savo gyvenimą spėjau pagyventi ir JAV, ir Prancūzijoje, ir Dramblio Kaulo Krante, ir Honkonge. Na, o į Lietuvą mane atviliojo tuometinė meilė – deja, mūsų keliai po kiek laiko išsiskyrė ir aš likau Lietuvoje gyventi vienas.

Kokie buvo pirmieji tavo metai atvykus į Lietuvą?

 Tiesą pasakius, man prireikė šiek tiek laiko, kol prisitaikiau prie gyvenimo Lietuvoje. Pirmaisiais gyvenimo čia metais pabaigiau Tarptautinės komunikacijos magistrantūros mokslus Vilniaus universitete. Vėliau įsidarbinau Amerikos tarptautinėje mokykloje kalbų mokytoju. Kadangi daugiausia darbe teko bendrauti su užsieniečiais, gyvenau savotiškame socialiniame burbule, todėl man prireikė laiko, kol suvokiau, ką iš tiesų reiškia būti užsieniečiu Lietuvoje. Nors šioje šalyje man prireikė laiko, kad suburčiau savų žmonių ratą ir užmegzčiau ilgalaikes draugystes, laimei, galiausiai atradau tikrai ypatingų žmonių, kurie man padėjo Lietuvoje pasijusti kaip namie. 

Diego Esteban

Ugnės Žilinskės nuotr.

Minėjai, kad esi kalbų mokytojas Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje. Ar visuomet buvai gabus kalboms? 

Tiesa, visuomet buvau imlus kalbomis. Kartais, net, sakyčiau, apsėstas jų (šypsosi). Kuomet pirmą kartą pradėjau mokytis kinų kalbos, taip šią kalbą įsimylėjau, kad valandų valandas praleisdavau namuose mokydamasis jos. Mane taip sudomino kinų kalba, kad lankydavau 6 valandas trunkančias pamokas, o vėliau dar papildomai mokydavausi namuose. Tiesa, tuo metu gyvenau Kinijoje, todėl kalbą buvo lengviau išmokti kiekvieną dieną ją girdint. Be to, kalbas visuomet regėjau kaip įrankį norint pažinti įvairių tautybių žmones ir laisvai judėti po pasaulį. Žinoma, tokia meilė kalboms buvo susijusi ir su mano troškimu palikti Kolumbiją. Supratau, kad kalbos yra tarsi tiltas, kuriuo perėjęs galėsiu pasinaudoti užsienyje teikiamomis galimybėmis. Iš tiesų, net pat pirmasis mano darbas užsienyje buvo kinų ir ispanų kalbų mokymas tarptautinėje mokykloje Dramblio Kaulo Krante, Afrikoje. Na, o šiuo metu aš jaučiuose save tinkamai realizavęs profesinėje srityje – man labai patinka dirbti Vilniaus Amerikos tarptautinėje mokykloje. Šioje įstaigoje jaučiuose vertinamas ne tik kaip profesionalas, bet taip pat ir kaip asmenybė. Be to, mano kolegos labai palaiko mano muzikinę veiklą.

Mėgsti groti muzikiniu smuiku ir net esi pristatęs keletą muzikinių kūrinių. Ar tai – hobis, o gal vienas iš pragyvenimo šaltinių? 

Aš nelaikau savęs profesionaliu muzikantu. Smuikas man yra džiaugsmo ir meilės šaltinis, aistros išraiška. Man pasisekė, kad praėjusiais metais sutikau lietuvių prodiuserį Vitalijų R. Saxtone, iš kurio nuo pat susipažinimo pradžios jaučiau didžiulį palaikymą įgyvendinant savo svajones. Pradėjau dirbti su juo ir man pavyko išleisti kelias dainas, kurios parodo pasauliui, koks aš esu kaip atlikėjas ir koks esu kaip žmogus. Šiuo metu mes kartu su minėtu prodiuseriu dirbame ties muzika ir planuojame įvairius projektus ateityje. Aš vertinu šiltą mano kūrybos sutikimą Lietuvoje, bet nemanau, kad kada nors pasirinkčiau muziką, kaip pagrindinį pajamų šaltinį. Mano požiūris į muziką ir gyvenimą apskritai yra „sekti širdimi“ ir nepasiduoti kritikai ar negatyviems žmonių komentarams. Tai reiškia, kad aš, iš esmės, darau tik tai, ką noriu, kaip noriu, kur noriu ir kada noriu. Tai, žinoma, kartais riboja mano galimybes sudalyvauti kokiame nors koncerte, tačiau padeda išlaikyti mano tikrą meilę muzikai. Be abejonės, muzika man leido susirasti daugiau draugų ir artimiau susipažinti su Lietuva. Dauguma mano vietinių draugų ir pažįstamų yra susiję su muzikiniu pasauliu ir šis ratas vis plečiasi. 

Kalbama, kad kolumbiečiai – šilti žmonės, o lietuviai laikomi santūresniais. Ar pastebi kokių nors reikšmingų kultūrinių skirtumų tarp lietuvių ir kolumbiečių? 

Manau, kad atotrūkis tarp kolumbiečių ir lietuvių yra gana didelis. Mes, kolumbiečiai, esame labai emocionalūs žmonės, mėgstame daug šypsotis, lengvai atsiveriame ir esame linkę pasitikėti žmonėmis. Lietuviai, kaip minėjote, yra kur kas santūresni ir jiems reikia daugiau laiko atsiverti. Vis dėlto čia, Lietuvoje, aš sutikau tiek daug nuostabių žmonių, kad galiu drąsiai teigti – įdėtos pastangos pažinti čia gyvenančiuosius atsiperka. Kai tik lietuviai atsiveria, jie parodo savo gerąsias savybes: rūpestingumą, patikimumą, tarpusavio palaikymą. Žmonių kultūriniai skirtumai tik įrodo, kad nors ir visi esame skirtingi, giliai širdyje vertiname nuoširdų bei atvirą bendravimą. 

Diego Esteban

Ugnės Žilinskės nuotr.

Ar gyvenant Lietuvoje būna akimirkų, kai pasijauti užsieniečiu? 

Tai įdomus klausimas. Iš tiesų, šiandien jaučiuosi taip, tarsi sugebėjau Lietuvą padaryti savo namais. Turiu vieną savo „šeimą“ iš mokyklos, kurioje mokau, kitą „šeimą“ – iš muzikos pasaulio, na, o dar kita ,,šeima“ laikau kartu lankančius bokso treniruotes viename sporto centre, į kurį keliauju beveik kasdien. Manau, kad mane užsieniečiu verčia pasijusti tik du dalykai. Pirmiausia, mane kiek varžo kalbos barjeras, nes turiu mažai laiko ir galimybių praktikuoti lietuvių kalbą. Nors galiu suprasti kas man sakoma, dažniausiai nesugebu užmegzti pokalbio. Kitas dalykas – popierizmas ir biurokratija. Užsieniečiai, nusprendę apsigyventi Lietuvoje, turi įveikti nemažai iššūkių, kad galėtų čia dirbti ir gyventi. Tenka daug bendrauti su bankų ir kitų institucijų atstovais, o tai – vargina.

Šiuo metu gyveni Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kas tau labiausiai patinka šiame mieste?

 Man įvairiuose pasaulio miestuose gali patikti daug dalykų, bet viskas priklauso nuo vieno – miesto dydžio. Kadangi esu gyvenęs kur kas didesniuose miestuose, visuomet juose susidurdavau su problema, kad norint pasiekti reikiamą tašką, tenka sugaišti išties nemažai brangaus laiko. Vilniuje ir aplink jį yra daugybė nuostabių parkų, miškų, ežerų, taip pat mieste yra puikių restoranų, kultūrinių vietų, muziejų. O geriausia yra tai, kad visa tai yra labai lengvai pasiekiama! Nereikia važiuoti šimtus kilometrų nuo vienos miesto vietos iki kitos. Aš pats nemažai važinėjuosi po miestą ir mane džiugina tai, kad vos po kelių minučių galiu būti ten, kur reikia. Taip pat man patinka tai, kad kartais vaikštinėdamas po Vilniaus gatves galiu sutikti kokį nors pažįstamą – tai man leidžia šiame mieste pasijusti jaukiau. Na, ir, be abejonės, labai vertinu čia tvyrantį saugumo jausmą. Kaip žmogus, atvykęs iš šalies, kurioje nusikalstamumo lygis yra didelis, galiu teigti, kad čia, Lietuvoje, jaučiuosi saugus.

The post Lietuvoje gyvenantis kolumbietis muzikantas Diego Esteban: „Lietuvoje jaučiuosi kaip namie“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Grožio kompanijos Sephora renginyje, kuriam dirigavo pati Rihanna, atlikėja kaip visuomet atrodė pasitikinti savimi ir iš tolo skleidė charizmą. Patrauklumą pabrėžiantį įvaizdį pasirinkusi atlikėja suspindėjo aukso bei odos motyvais. Deja, daugiau dėmesio sulaukė ne pats Rihannos dalyvavimas renginyje ar apranga, o kaip įprasta šiuo metu, jos pakitusios kūno formos.

Rihanna ir toliau rodosi priaugusi kilogramų, tačiau sveika ir harmoninga. Viename interviu prieš keletą savaičių Rihanna prisipažino, jog žino, kokią nuomonę apie ją šiuo metu yra susidarę aplinkiniai, tačiau jai ji nė motais, nes ji neketina tapti savo kūno formų verge bei mėgaujasi kiekviena gyvenimo jai suteikta akimirka.

Rihanna

Vida Press

Rihanna ne kartą žiniasklaidoje prisipažino, jog tiesiog negali nejudėti – tiek scenoje, tiek paprastame gyvenime. Šokius dievinanti atlikėja anksčiau ne tik praleisdavo valandų valandas repetuodama pasirodymams, bet taip pat užsukdavo į sporto salę, kurioje dailindavo kūno formas. Iš tiesų – prieš keletą metų Rihanna buvo tarsi podiumų deivės! Šiuo metu Rihanna kiek apvalesnė – matyti pagurklis, rankos bei kojos kur kas pilnesės nei anksčiau.

Rihanna

Vida Press

Na, priaugusi ar numetusi keletą kilogramų ar, Rihanna visuomet išliks scenos pricese, kuriai nėra lygių. O tariamas apvalumas ją net puošia!

Rihanna

Vida Press

The post Dėl apvalių kūno formų dar kartą sukritikuota Rihanna: „Neketinu tapti svorio verge“ (FOTO) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Ko gero, pačiai Selenai jau pabodo klausimai, todėl ji nutarė pareikšti viešą atsakymą, suvirpinusį daugelio širdis. Pasirodo, Selena jau senokai jautėsi ne savo vėžėse santykių sferoje ir vis mąstė, jog gyvena ne savo gyvenimą. Atvirame interviu Billboard žurnalui Selena, paklausus apie jos sugrįžimą pas Justiną, atsakė:

„Man 25. Ne 18, 19 ir ne 20. Aš puoselėju žmones, kurie mano gyvenimui daro ir darė didelę įtaką. Anksčiau aš verčiau save daryti tai, kas maniau, naudinga kitiems, tačiau nebuvo teisinga mano atžvilgiu. Vis dėlto tai nereiškia, jog netausojau ir nemylėjau žmonių, kurie man daug ką reiškia.

Aš manau, jog tikra meilė pirmiausiai prasideda nuo meilės sau ir savo poreikiams. Tai paprasčiausias ramus rytas, kurį pradedu su kavos puodeliu ar pašnekesys su nepažįstamuoju. Jaučiuosi laiminga, laisva ir gyvenanti savo, o ne kitų gyvenimą. Maži dalykai sukuria tikrų tikriausią laimę, ir aš esu pasirengusi dėl savosios laimės kovoti, kad ir kokia nepriimtina ji atrodo daugeliui“

Gerbėjai, perskaitę Selenos žodžius, iš karto sumojo, jog tai buvo aliuzija į jos vėl užsimezgusius santykius su atlikėju Justinu Bieberiu. Selena ne viename interviu prieš tai teigė, jog gana dažnai elgėsi taip, kaip trokšta ne ji pati, o aplinkiniai, todėl baimindamasi apkalbų bei žiniasklaidos dėmesio ji vengė vėl susaistyti gyvenimą su Justinu. Vis dėlto stiprūs ryšiai nugalėjo visuomenės spaudimą ir balandėliai vėl pastebimi kartu leidžiantys laiką. Aistros viešinti nevengiantys Justinas ir Selena visam pasauliui tarsi teigia – mus sieja kur kas daugiau nei draugystė, o tikrų tikriausias cheminis ryšys.

Selena & Justin last night!

A post shared by Selena Gomez Updates (@gomezupdates) on Nov 30, 2017 at 9:08am PST

Tame pačiame interviu Selena paatviravo ir apie nutrūkusius ryšius su atlikėju The Weeknd, su kuriuo įžymybė draugavo beveik pusę metų.

„Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, jog tarp manęs ir The Weeknd užsimezgė tikra, nepamatuojama draugystė. Jei atvirai, aš niekuomet to nepatyriau savo gyvenime. Mes baigėme santykius būdami geriausiais draugais ir buvome vienas kitam lojalūs, pagarbūs ir supratingi. Tai įsimintini santykiai, kurie visada išliks atmintyje.“

Selena Gomez ir The Weeknd

Vida Press

Tad Selenos žodžius galima trumpai interpretuoti – su The Weeknd ją siejo draugystės saitai, o su Justinu – stiprus, nedingstantis susižavėjimas, kurį tikrai būtų galima prilyginti meilei. Ko būtų galima pasimokyti iš Selenos istorijos? Nenustoti klausytis savo širdies ir numoti ranka į aplinkinių nuomonę. Mes pačios rašome savo gyvenimo knygą ir negalime leisti, jog kažkas perimtų šį darbą. Nesvarbu, ar tai tūkstantinės gerbėjų minios, ar artimieji, ar draugai. Tebūna Selena laimingiausia!

The post Selenos atsakymas, paklausus, kodėl ji grįžo pas Justiną, suvirpins širdį (FOTO) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Jūsų akys apsaugotos nuo dulkių ir purvo. Neneikime – mūsų šalies orai nelepina, todėl gana dažnai tenka pasidžiaugti vėjuotais orais, o kur vėjas – ten įvairiausios dulkės bei purvas, kuris patenka ir ant mūsų veido, o neretai ir į akis. Su akiniais šią nemalonią bėdą užmirši – aknių stiklas apsaugo nuo šių aplinkos veiksnių.

Su akiniais atrodai išmintingesnė. Nėra ko ir pridurti, akiniai daugeliui asocijuojasi su išmintimi, todėl nešiodama akinius rodaisi kur kas išmintingesnė bei gudresnė. Jei trokšti sudaryti gerą įspūdį mokytojui, dėstytojui ar darbdaviui, tai iš tiesų puiki pagalbinė išvaizdos priemonė.

Akiniai gali pakeisti veido formą. Na, žinoma, ne fiziškai. Vis dėlto optiškai – iš tiesų. Pasirinkus tinkamos formos akinius galima praplatinti arba sumažinti veido formą, o tai labai aktualu itin griežtas, kampuotas ar priešingai, apvalias veido formas turinčioms savininkėms.

Akiniai puiki stiliaus detalė. Nešiojančios akinius žino, akiniai gali tapti puikia stiliaus detale, kuri papuošia drabužių derinį. Žinoma, reikia išsirinkti veido formai tinkančius akinius ir nepamirši vadovautis stiliaus tendencijomis.

Darbo interviu – tavo metas žibėti. Akiniai, kaip minėjome, daugeliui asocijuojasi su rimtumu, tad praverčia darbo pokalbyje, jei nori sudaryti santūriau į gyvenimą žiūrinčios personos įvaizdį. Tikrų tikriausias bonusas norint gauti svajonių darbą.

Vaikinams akiniai asocijuojasi su patrauklumu. Daugeliui vaikinų akiniuotos merginos atrodo be galo žavingos ir patrauklios akiai, nes siejasi su protingumu bei veiklumu. O kuriam vaikinui patinka nuobodokos lėkštutės? Be to, kam nepatinka norint merginą pabučiuoti švelniai patraukti akinius į viršų?

Sutaupai. Akiniai kur kas ekonomiškesnė bei per kišenę ne taip kertanti investicija nei kontaktiniai lęšiai, kurie dažnai tampa ne tik diskomforto priežastimi, bet ir yra ganėtinai brangūs.

Palaima. Patiri didžiulę palaimą, kai ilgai ieškojusi akinių juos atrandi ir vėl pamatai pasaulį ryškiomis spalvomis. Toks gana dažnas džiaugmas juk malonus, tiesa?

Būti su akiniais geriau nei be. Kai kurie akinius pradėję nešioti asmenys taip juos pamilsta ir šie pradeda taip jiems tikti, jog nusiėmę juos atrodo paprasčiausiai praradę dalelę savęs. Tad nešiokite ir džiaukitės, jei akiniai jums tinka!

The post Ei, visos, nešiojančios akinukus! Kodėl jūs pranašesnės, sužinosite perskaičiusios… appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Tiesa, čia paminėjome tik amerikietiškus kalnelius primenančio Igno gyvenimo viršūnes. „Reikia kalbėti ir apie kritimus žemyn, kad visi suprastume – rožiniai būna akiniai, bet ne gyvenimas“, – savo pirmąjį viršelio interviu pradeda Ignas.

Įprasta manyti, kad gerą darbą gali susirasti įstojęs į žinomą universitetą, puikiai mokydamasis, baigęs prestižinės specialybės studijas arba turėdamas naudingų kontaktų, tačiau Ignui nė vienas šis stereotipas netinka. Mokytojai grūmojo kumščiu, kad neleis laikyti baigiamųjų egzaminų, mama dvyliktoje klasėje išsiuntė į bazinius karinius mokymus, nes nieko iš jo nebesitikėjo, o štai Ignas vienintelis kantriai laukė savo sėkmės laiko: „Kiekvienas galime būti savaip laimingas, susikurti savo tobulo gyvenimo viziją. Svarbiausia – negirdėti pesimistiškų nuomonių ir nepaleisti auksinės minties, kuri kelia jums pasitikėjimą ir norą kasdien siekti savo svajonės.“

NEĮVERTINTAS „ELITAS“

Su tėvais daug kartų kėleisi iš vieno miesto į kitą, kol galiausiai apsigyvenai Vilniuje. Tai – nemenkas išbandymas paauglystėje. Kaip tau sekėsi su tuo susitvarkyti?

Gimiau Kaune, ten tėvai tuo metu kūrė savo verslą. Buvo sunkūs laikai, kiekvienas kovojo už save, ir tėvai prarado iki tol sukauptą kapitalą. Visko netekę išsikraustėme pas senelius į Tauragę. Kaip ir įprasta, giminės ilgai vienoje vietoje neišsiteko, tad susipykus teko išsikraustyti. Šį kartą – į Šilutę. Atsimenu istoriją, kaip užšalus vandens kanalams panorėjau mažas būdamas pasivaikščioti ledu.

Ignas Lelys

Fotogenijai

Čiuoždamas netikėtai įlūžau, bet nieko baisaus nenutiko. Mama labai išsigando, susirinko daiktus, griebė mus ir išvažiavome visam laikui į pajūrį. Pradinę mokyklą baigiau Šilutėje, o į penktąją klasę pradėjau eiti jau Klaipėdoje. Gyvendamas uostamiestyje visada žinojau, kad studijuosiu sostinėje, – ten, kur daug žmonių ir galimybių.

Kada susipažinai su muzika? Galbūt nuo mažens buvai populiariausias didžėjus mokyklos vakarėliuose?

Tikrai ne! Nors ir be to įsivaizdavau, kad mokykloje esu labai populiarus, priklausau tų „kietųjų“ kompanijai, kurią visi pašiepiamai pravardžiuodavo elitu. Nežinau, kodėl, nes tuo metu buvau niekas (juokiasi.) Nors labai greitai sulaukdavau dėmesio dėl savo aštraus liežuvio, po kurio laiko susižavėję žmonės nuo manęs nusisukdavo, matyt, pastebėdavo, kad iš tiesų nelabai turiu ko jiems pasiūlyti. Apkalbos, patyčios, šnabždesiai einant mokyklos koridoriumi – visa tai patyriau savo kailiu, nebuvau jokia išimtis iš baisios Lietuvos statistikos. Tiesą sakant, labai džiaugiausi pagaliau baigęs mokyklą.


VERSLO IDĖJOS

Skaičiau, kad nuo mažens santaupų užsidirbi pats. Kokius darbus paauglystėje teko išbandyti?

Mano tėvai – verslininkai, tai ir mes su seserimi visada darbo vietas susikurdavome patys (juokiasi). Uždarius vieną mamos verslą liko daug pakabų, tai būdami vienuolikmečiai tempdavome maišus į Akropolį, įvairias turgavietes ir pardavinėdavome. Per savaitę neliko! Trylikos metų sugalvojome, kad reikia pardavinėti šviečiančius žaislus Jūros šventėje. Nuvažiavome į Gariūnus, prisipirkome jų pigiau ir per dvi dienas išpardavėme dviguba kaina. Po du tūkstančius litų per savaitgalį užsidirbome, tai net tėvams skolinome (juokiasi).

Nors labai greitai sulaukdavau dėmesio dėl savo aštraus liežuvio, po kurio laiko susižavėję žmonės nuo manęs nusisukdavo, matyt, pastebėdavo, kad iš tiesų nelabai turiu ko jiems pasiūlyti. Apkalbos, patyčios, šnabždesiai einant mokyklos koridoriumi – visa tai patyriau savo kailiu, nebuvau jokia išimtis iš baisios Lietuvos statistikos.

O pagrindinė mūsų veikla vasaromis buvo ledų verslas. Išsipirkome vieną vietą prie Biržos tilto, o vėliau, kad nebūtų konkurentų, – ir kitoje upės pusėje. Susitardavome su ledų gamyklomis – jos duodavo vagonėlių, ieškojome darbuotojų, skaičiuodavome pelną. Su bendraamžiais vaikinais retai bendraudavau, nes jie žaisdavo kompiuterinius žaidimus, o aš per pertraukas mergaitėms bandeles pirkdavau (juokiasi). Aštuntoje klasėje kovo 8-ąją visoms bendraklasėms ir mokytojoms nupirkau gėlių, bet susirgau, tai kurjeris jas pristatė į mokyklą ir įteikė. Man patikdavo stengtis dėl merginų. Ne tik jos, bet ir aš geriau jausdavausi. Kai žinai, kad ji vienintelė tau rūpi, viską gali jai atiduoti. Nors šeimoje turėjau prastą pavyzdį, galbūt iš to pasimokiau. Visur, kur dirbau, atiduodavau save šimtu dešimt procentų. Darbe prasidėjo ir pirmoji mano meilės istorija…

Ignas Lelys

Fotogenijai

Susipažinote pardavinėdami ledus?

Ji buvo mano bendraklasė. Visą dešimtą klasę siekiau merginos dėmesio, tačiau ji nenorėjo net bendrauti. Draugai jau ragino nuleisti rankas, tačiau nepasidaviau. Vieną popietę žaisdamas tenisą sulaukiau skambučio – rodė nežinomą numerį. Atsiliepęs išgirdau jos balsą ir net atsisėdau. Sutrikau, nežinojau, ką sakyti. Paklausė, ar turiu darbo, o aš dar vaidinau: „Luktelk, tuoj pažiūrėsiu, ar dar yra vietų.“ (Juokiasi.) Taip ji pradėjo pas mane, iki ausų ją įsimylėjusį šešiolikmetį verslininką, dirbti. Kiekvieną dieną eidavau pas ją, nešdavau antklodžių, domėjausi, kaip sekasi. Atkakliai bandžiau parodyti, kaip stipriai ji man patinka. Tuomet pati pasiūlė susitikti, norėjo pasakyti man „ne“, bet netikėtai pasibučiavome ir nuo tos akimirkos draugavome dvejus metus.

VIETOJE EGZAMINŲ – Į APKASUS

Kaip jauteisi atvažiavęs į Vilnių, palikęs „elitinius“ draugus ir šeimą?

Atsivėriau, pagaliau galėjau būti savimi. Labai palengvėjo. Turiu dvi seses, viena už mane tik metais jaunesnė, tad ėjome į vieną klasę. Ji visada buvo stropi ir pareiginga, o aš – tas nesimokantis blogietis, nežinantis, ko nori iš gyvenimo. Atvykus į Vilnių viskas pasikeitė, apsigyvenau bendrabutyje, susidomėjau mokslais, pradėjau ieškoti praktikos galimybių, supratau, kad dabar yra mano laikas. Šiuo metu esu trečiame kurse, studijuoju kūrybos ir pramogų industrijas Socialinių mokslų kolegijoje. Džiaugiuosi mokslais ir tai, kiek daug laisvės turime. Niekada nemėgau ko nors daryti kitų verčiamas. Laukiu, kol užsimanysiu pats. Ir sulaukiau. Tiesa, šis atsivertimas įvyko ne veltui. Dvyliktoje klasėje trims mėnesiams išvažiavau į bazinius karinius mokymus Rukloje. Lietuvoje turbūt nėra daugiau tokio žmogaus, kuris prieš egzaminus sugalvotų tris mėnesius nelankyti mokyklos, kad galėtų pagulėti apkasuose (juokiasi). O mama dar ir paskatino taip pasielgti, suprato, kad jos sūnus tikrai nebus mokslų daktaras.

Ignas Lelys

Fotogenijai

Buvai stilingas aštuoniolikmetis, „įmestas“ į apkasus su ginklais ir geležine tvarka. Ar jauteisi tam pasiruošęs?

Važiavau tikėdamasis, kad leisime laiką kaip sukarintoje stovykloje. Atsikelsime, pasportuosime, pavalgysime… (juokiasi.) Tarpduryje pamatęs visus plikomis galvomis nesupratau, kodėl jie vienodai apsikirpę. Mano plaukai buvo ilgi, tad jau pirmą dieną gavau pravardę – Holivudas. Neilgai ja pasidžiaugiau – kitą rytą rankine mašinėle turėjau nusiskusti pirmu numeriu.

Buvo labai sunkių dienų, paskutinio trijų parų išbandymo miške niekada nepamiršiu. Tempi kuprinę, atrodo, kad jau nebegali, o priekyje tavęs išdidžiai žygiuoja mergina su tokio pat dydžio nešuliu. Tuomet mintyse suimi save į rankas ir skaičiuoji kiekvieną žingsnį iki artimiausios stotelės. Tą lapkričio 15-ąją jau buvo sniego, žemė įšalusi. Per tris paras miegojau gal šešias valandas, tad nuo miego trūkumo pradėjo vaidentis. Visi miega, aš budžiu ir matau, kad kažkas artinasi iš miško. Rėkiu: „Šok, šausiu!“, bet šešėlis neklauso. Atbėgo antras budintysis ir jau kartu grasiname, kad panaudosime ginklus. Tik prisiartinę pamatėme, kad ten – ne žmogus, o eglės šakos plaikstosi vėjyje. Pasirodo, kariams miškuose dažnai vaidenasi, nes mėnuliui slenkant per dangų šešėliai pradeda judėti.

Geriausias jausmas – po tų trijų dienų bėgti į bazę ir skanduoti savo būrio skanduotę, plojant ką tik atvažiavusiems naujiems savanoriams. Mus prausia gaisrinės žarna, o šypsenos iki ausų, kad sugebėjome patys save įveikti. Sugrįžę į kambarį patys nesugebėjome net rankų pakelti, net reikėjo, kad kiti padėtų nusirengti. Dabar visiems vaikinams patariu tapti savanoriais. Pasikeitė mano vertybės, labai greitai suaugau. Kiekvieną rytą ir vakarą giedodamas tautišką giesmę išsiugdai patriotiškumo jausmą, supranti, ką tau reiškia Tėvynė.

LEMTINGOS LAŽYBOS

Vilniuje labai greitai prisijungei prie radijo stoties ZIP FM komandos. Kaip kilo mintis netikėtai pasukti į radiją? Kokiu būdu pavyko be patirties patraukti patyrusių laidų vedėjų dėmesį?

Vieną vasaros vakarą sėdėjome prie ZIP FM paplūdimio palapinės, ir aš pasiūliau savo merginai lažintis, kad po metų dirbsiu arba radijo stotyje, arba už baro. Tuomet priėjau prie vieno iš vedėjų ir paklausiau, gal netyčia ieško darbuotojų. Nuliūdino, kad šiuo metu žmonių netrūksta, bet kontaktais apsikeitėme. Paskui grįžau į Vilnių, prasidėjo mokslai, rutina, ir netikėtai per gimtadienį sulaukiau Tito Motuzo, tuomečio „Radistų“ laidos redaktoriaus, laiško: „Ar norėtum padirbėti ZIP FM? Reikėtų montuoti juokingas laidos iškarpas.“ Neturėjau kompiuterio, nežinojau, kaip reikia montuoti garso įrašus, neįsivaizdavau, kaip atrodo darbas radijo stotyje, bet sutikau. Sunkiausia savanoriaujant buvo atpažinti, kas būtų juokinga auditorijai, o kas – tik man pačiam. Pusę metų pas „Radistus“ nė kojos nekėliau, juk buvau niekas. Turėjau tris pareigas – karpyti įrašus, virti kavą ir uždarinėti geležines užuolaidas. Tik po kurio laiko pradėjome bendrauti kaip kolegos, o vėliau – ir kaip draugai. Man atrodo, kuo anksčiau viską pradėsi, tuo lengviau bus vėliau. Savanoriauti pradėjau jau pirmame kurse, tad antrame nebereikėjo ieškoti praktikos, o baigiantis mokslams – darbo vietos.

Ne vienus metus dirbai negaudamas atlygio. Tai – gana tvirtas apsisprendimas, kuriam pasiryžtų
retas jaunuolis. Tikėjai galimybe ten įsidarbinti?

Nevadinau ir iki šiol nevadinu to darbu. Per trejus metus radijuje dėl ligos esu praleidęs gal vieną dieną. Pusantrų metų montuodavau tik vakarais, o jau metus, tapęs laidos redaktoriumi, dirbu 24 val. per savaitę, nors fiziškai ne visada būnu radijuje. „Radistai“ tapo atskiru prekių ženklu, tad dabar tenka dirbti ne tik su radijo reikalais, bet ir su jų pasirodymais, koncertais, festivaliu. Būdavo, pradėdavau svarstyti apie išėjimą, bet Jonas mane stabdydavo: „Mokėk išlaukti savo momento, aš dar ne tiek dirbau už dyką, kad dabar būčiau ten, kur esu.“ Neturėdavau ką jam atsakyti, tad persigalvodavau ir dirbdavau toliau.

RADISTŲ MOKYKLA

Šiuo metu esu vienos populiariausių radijo laidų redaktorius. Kaip atrodo tavo darbo savaitė?

Pirmadieniui turiu surasti laidos svečią, antradieniui – rubrikos „Hottie of the week“ merginą, trečiadieniais pas mus lankosi „Buvau kine“ komanda, o ketvirtadieniais yra žaidimų rubrika, jai reikia ką nors sugalvoti. Be to, privalau pasirūpinti, kad būtų tinkamai ištransliuota visa reklama. Radistų žaidimus eteryje taip pat paruošiu iš anksto. Laidos vedėjams tereikia ateiti, atsisėsti ir kalbėti, viską už juos padarau aš.

Sekmadieniais ir pats sėdi prie mikrofono, vedi laidą ZIP TAŠKAI. Ar dar jaudiniesi kalbėdamas su klausytojais tiesioginiame eteryje?

Rolandas šią laidą vedė dešimtmetį, o man ją perdavė tik šį rudenį. Labai norėjau išbandyti save, tačiau nemokėjau sklandžiai dėstyti minčių. Pradėjau su tuo dirbti – iš pradžių įrašinėdavau laidas, taisydavau ir transliuodavau tik galutinį produktą. Tai man užtrukdavo šešias valandas. O dabar kalbu tiesiogiai ir jaučiu ryšį su klausytojais, turiu galimybę gyvai su jais pasikalbėti. Vienas malonumas! „Radistai“ man – kaip tėvai, iš kurių mokausi visų gyvenimo pamokų. Pradėjau nuo montavimo, vėliau perėjau prie turinio kūrimo, išmokau vesti laidas. Kadangi mano tėvai išsiskyrė dar paauglystėje, mažai bendrauju su tikruoju savo tėvu, Jonas ir Rolandas – lyg patarėjai ir pavyzdžiai.

Ar per šį mokymosi laikotarpį pasitaikydavo klaidų, netyčia išsprūsdavo netinkamas žodis?

Tikrai nesu tobulas, pasitaikydavo, ir ne viena. Pasakydavau vieną dainos pavadinimą, o pradėdavo groti kita, arba kalbėdavau ir pats užmiršdavau, ką pasakoju. Tuomet greit atsisveikindavau, nors laida dar nesibaigdavo (juokiasi). Kasdienėje kalboje kartoju karočia, ir eteryje šis žodis kartais išsprūsta, bet ZIP FM nėra itin griežta radijo stotis. „Radistai“ taip pat dažnai pasako nevartotinų žodžių, bet taip mes prisitaikome prie jaunos auditorijos, esame asmenybių radijas. Jeigu žmonėms patinka, vadinasi, mūsų misija – laužyti taisykles.

Ignas Lelys

Fotogenijai

VEIKTI, NE VERKTI

Tavo darbas susijęs su muzika, bendrauji su didžėjais, – atrodo, kad turėtum būti nuolatinis naktinių klubų svečias. Ar taip ir yra?

Gal iš šalies atrodo, kad esu vakarėlių liūtas, bet klubuose lankausi gal nuo penkiolikos, tad dabar jie man visai neįdomūs ir nieko nereiškiantys. Juk ten visada laukia tas pats. Net muzika visur ta
pati! Draugai juokiasi, kad esu jauniausias, bet linksmybių prasme atrodo, jog būčiau vyriausias, nes nuolat prašau likti namuose (juokiasi). Neseniai šventėme draugo gimtadieni, visą naktį pražaidėme „Alias“ žaidimą, ir man tai atrodo tobulas vakaro praleidimo būdas su artimais žmonėmis, kai gali pabendrauti, pasijuokti. Nereikia stovėti ir žiūrėti į piktus, susireikšminusius, apsvaigusius žmones, kurių nepažįsti.

Kaip manai, kiek svarbi išvaizda šiuolaikiniame pasaulyje?

Išvaizda gali labai daug! Nebent esi Edas Sheeranas (juokiasi). Pastebėjau, kad žmonės pasaulyje gražėja. Galbūt pradedame labiau mylėti save, atrodome laimingesni, o kartu – ir gražesni. Kartais girdžiu priekaištų, kad per daug myliu save, bet palaukite – jeigu jūs pats nemylėsite, tai ir kitam bus labai sunku jus pamilti. Visą gyvenimą praleisime su savimi, tad būtų labai liūdna kasdien atsikelti su mintimi, kad norėtum ką nors savyje pakeisti. Svarbu tobulėti, bet ne norėti tapti kitu žmogumi. Nemėgstu nuolat dūsaujančių, kaip jiems nesiseka, kokia bloga padėtis aplink. Galbūt dėl to, kad pats nesu toks žmogus. Jeigu yra problema, bet žinai, kaip ją išspręsti, tai kodėl jaudiniesi? O jeigu neturi atsakymo, tai ką pakeis, jei jaudinsiesi? Išeičių reikia ieškoti, bet ne verkti, kad jų nėra. Jeigu nepasiseka, pasakau sau, kad kitą kartą pasiseks geriau, ir einu pirmyn. Dažnai jaudinamės dėl to, kas buvo vakar arba bus rytoj, bet pamirštame apie šiandieną. Laimingiausiose šalyse žmonės gyvena mėgaudamiesi šia akimirka. Kodėl nepasimokome iš jų?

MEILĖS FRONTAS

Ar jau pagalvoji, kokią mergina turėtų būti šalia tavęs?

Jeigu tuoksiuosi, tai bus vieną kartą gyvenime. Abi pusės turi suprasti viena kitą. Jeigu žmonės santuokoje geba kalbėtis kiekvieną dieną, nors vienas apie kitą žino jau kone viską, tai yra tikra meilė. Būtent apie tokią pasvajoju. Manau, kad santykiuose svarbiausia vadovautis protu, o ne emocijomis. Man atrodo keista, kodėl vaikinai negali turėti draugių, su jomis nusifotografuoti renginyje. Aš merginai tikrai leisčiau tai daryti ir norėčiau, kad antroji pusė atsilygintų tuo pačiu. Pavydas turi būti sveikas. Reikia mokėti priimti faktą, kad ir prieš santykius žmogus turėjo savo artimųjų, draugų ratą, – savojo tikrai nenorėčiau pamiršti net labai įsimylėjęs.

Ir dabar renginiuose tave dažnai galima išvysti vis su kitomis merginomis, jas tau perša žurnalistai.

Pastebėjau, kad žmonės pasaulyje gražėja. Galbūt pradedame labiau mylėti save, atrodome laimingesni, o kartu – ir gražesni. Kartais girdžiu priekaištų, kad per daug myliu save, bet palaukite – jeigu jūs pats nemylėsite, tai ir kitam bus labai sunku jus pamilti.

Viena tokių – „X faktoriaus“ nugalėtoja Iglė Bernotaitytė…

Iglė – viena iš tų draugių, kurias turiu omenyje. Puikiai sutariame, nueiname į renginį, bet romantiškų jausmų vienas kitam nepuoselėjame. Norėčiau, kad artimas žmogus tokiose situacijose mane palaikytų, kad ir kaip tai atrodytų sudėtinga. Visgi paprasčiau toms poroms, kai abu yra vieši asmenys. Jie gali lengviau vienas kitą suprasti, nekreipti dėmesio į gandus ar apkalbas.


Ar dažnai iš merginų sulauki pakvietimų susitikti, išgerti kavos? Juk iš tokio sekėjų būrio turėtų atsirasti ir ta vienintelė…

Nėra taip, kad kviestų kavos. Nežinau, gal jos bijo parašyti? Nors turiu daug sekėjų, nesirinkčiau merginos pagal tai, ar jos graži nosis. Sveika įsimylėti žmogų, nes jis tau simpatiškas, bet tą pačią minutę prasideda santykių darbas. Reikia kalbėtis, auklėti vienas kitą, šlifuoti kampus ir stengtis kurti ryšį. Negalėčiau būti su mergina, kuri nieko nedaro. Na ir kas, kad ji graži?
POPULIARUMO KAINA

Dar prieš metus, atrodo, tave žinojo tik tavo draugai. O dabar seka daugiau kaip 18 tūkst. žmonių „Facebook“ ir dar 20 tūkst. „Instagram“ tinkle. Kada tavo žvaigždė internete pradėjo kilti į populiarumo viršūnes?

Mokykloje turėjau draugą reperį, jį „Facebook“ sekė pora tūkstančių žmonių. Man tai atrodė nerealus skaičius, tad panorėjau ir aš pasiekti tokių aukštumų. Dėdavau nuotraukų, dalydavausi juokingais vaizdeliais ar užrašais. Atsimenu tą dieną, kai prie nuotraukos pirmą kartą sulaukiau šimto „patikimų“ (juokiasi). Tuomet norėjau, kad tie skaičiai augtų, ir man iki šiol smagu dėl to stengtis. Kiti priekaištauja, kad, neva, gyvenu dėl „patikimų“, bet taip galima užsidirbti, parodyti savo talentą, išsakyti nuomonę. Socialiniai tinklai yra tavo gyvenimas ir, jeigu viešai juose keikiesi, dedi nuotraukas tik iš vakarėlių, švaistaisi necenzūriniais gestais, vadinasi, toks esi ir realybėje. Man atrodo, kad žmogaus vidų atspindi jo išorė, aplinka, draugai. Egzistuoja nenuginčijama tiesa – turinys yra karalius.

Manau, populiarus žmogus yra amžinai mylimas, o žinomas – tik tam tikru laikotarpiu. Žvaigždžių liga galima susirgti, jeigu ji užklumpa labai netikėtai, bet jeigu sieki žinomumo kaip „Radistai“ – dešimt metų, jokios ligos nebaisios. Puikiai suprantu, kad ir manęs dar laukia daug darbo, bet, tiesą sakant, aš jo visai nebijau. Žinau, kad jeigu ne radijuje, tai kitur sugebėsiu save pateikti ir anksčiau ar vėliau sulauksiu pripažinimo.

Rūpiniesi ne tik savo, bet ir „Radistų“ komunikacija socialiniuose tinkluose. Ką reikėtų daryti, norint suburti tokią gerbėjų armiją?

Vienas socialinis tinklas gali palaikyti kitą, tad svarbu žmones iš vieno tinklo atvesti į kitą. Taip pat svarbu nesikeikti, taisyklingai rašyti su lietuviškomis raidėmis. Tiesa, man tai iš pradžių buvo iššūkis; dvyliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja grasino, kad negalėsiu laikyti egzamino. Ir štai, šiandien aš rašau tekstus ir vedu tiesioginę laidą. Vieną kartą lankiausi mokykloje, tai pribėgus rusų kalbos mokytojai sulaukiau „paguodos“: „Juk sakiau, kad tie mokslai nieko nereiškia!“ (Juokiasi.) O aš niekada ir nemaniau, kad jie gali kažką nulemti.

The post Radijo laidų vedėjas Ignas Lelys: „Apkalbos, patyčios ir šnabždesiai einant mokyklos koridoriumi – visa tai patyriau savo kailiu“ (FOTO) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Nors daugelis net saldžiausiuose sapnuose nesapnavo, jog Liežuvautojos komanda galėtų vėl susiburti, tokias kalbas pakurstė pagrindinė serialo herojė Blake Lively, kuri viename interviu pripažino, jog neatmeta galimybės, jog netolimoje ateityje galėtų ir vėl pasirodyti Serenos Van Der Woodsen amplua.

Nors šiuo metu Blake augina du vaikus, tad šeima yra jos didžiausia vertybė, Liežuvautojos žvaigždė pripažino, jog jai būtų didžiausias malonumas vėl sugrįžti į Liežuvautojos laikus. Septynerių metų laikotarpis, vaidinant seriale, buvo be galo smagus. „Kažin, ar šiandien pasiryžčiau viską pakartoti iš naujo, kadangi mano prioritetas yra šeima, be to, vaidyba seriale yra be galo sunkus darbas, kuris reikalauja energijos bei laiko. Vis dėlto neatmetu galimybės, jog kada nors vėl susibursime“, – interviu sakė garsi aktorė.

Blake Lively

Vida Press

Anot Blake, Liežuvautojos komanda iki šiol palaiko artimus ryšius ir niekas neatmeta galimybės, jog kada nors vėl susitiks naujame, šviežiame bendrame projekte. Tiesa, ar tai būtų Liežuvautojos sugrįžimas, aktorė neatskleidė. Kadangi daugelis seriale vaidinusių aktorių jau sukūrė šeimas ir vargu, ar vėl vaidintų moksleivius bei studentus, gali būti, jog naujasis bendras projektas bus kur kas rimtesnis bei brandesnis. Vis dėlto vėl išvysti visus mylimus akorius viename būryje būtų tikrų tikriausia palaima!

Blake Lively

Vida Press

The post Ištikimiausios „Gossip Girl“ gerbėjos, laikykitės: ši žinia pakeis jūsų dieną (APKLAUSA) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Kristen plaukai vis trumpėjo ir trumpėjo, kol galiausiai mergina pasidabino šviesiu ežiuku. Maištingam įvaizdžiui sustiprinti aktorė pasirinko dūminį akių makiažą ir nustatė legendinį smize žvilgsnį, kuris nokautavo visus. Ką gi, jei ankstesniame Kristen įvaizdyje dar buvo galima aptikti saldžios mergaitės užuomazgų, po šukuosenos pokyčių jos neliko nė kvapo.

Kristen Stewart

Vida Press

Kristen Stewart

Vida Press

Kristen viename interviu užsienio spaudai buvo sakiusi, jog berniukiška šukuosena – jos svajonė, todėl aktorė pagaliau ryžosi šukuosenos pokyčiams ir nepasigailėjo – renginyje jos laukė komplimentų jūra ir pagyrimai už drąsą. Belieka įvertinti naująją Kristen šukuosena – kas vienam atrodo žavinga, kitam gali pasirodyti net atgrasu. Tu už trumpesnių ar ilgesnių Kristen plaukų šukuoseną?

Kristen Stewart

Vida Press

Kristen Stewart

Vida Press

The post Kardinaliai išvaizdą pakeitusi „Saulėlydžio” žvaigždė – apie tai bus šnekama dar ilgai (FOTO) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.