Šis interviu – tai įkvepianti pažintis su šokių studijos ,,Flash Dance“ šokėja ir trenere Guoda Damijonaityte, kuriai šokis tapo ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu. Nuo vaikystės šokusi ir ieškojusi savo stiliaus, ji atrado gatvės šokius, kurie atvėrė kūrybos ir saviraiškos pasaulį.
Kada pirmą kartą susidūrei su gatvės šokiais ir kas tave prie jų patraukė?
Savo šokių karjerą aš pradėjau nuo pramoginių šokių, kai buvo man kokie 6-7 metai. Bet kažkaip supratau, kad tai buvo visiškai ne man. Tada mokykloje prasidėjo šokių pamokos ir pastebėjau, jog mėgstu šokti ir visai neblogai sekasi. Šokių mokytojai išsikalbėjau apie pramoginius šokius ir būtent ji man pasiūlė pabandyti gatvės šokius. Tada man atsivėrė visai kitas pasaulis.
Ar visada svajojai būti šokėja ir trenere?
Kiek save pamenu, tai taip. Šokėja visada norėjau, o būti trenere, būdama paauglė, nemaniau, kad tai įmanoma. Aš tiesiog šokau. Šokis daug metų man yra prioritetas. Būdama 15 metų pastebėjau, kad mane visai traukia būti trenere, mokinti kitus, bet tam reikia prikaupti pakankamai žinių, jog galėtum dalintis su kitais.
Kada pradėjai treniruoti kitus ir koks tai jausmas – dalintis žiniomis?
Pirmuosius žingsnius link trenerės žengiau 16 metų, bet dar neturėjau savo komandos. Tai buvo kitų trenerių komandos, o aš tiesiog padėdavau. Tai buvo pati pradžia, o savarankiškai treniruoti savo komandos vaikus pradėjau prieš 3 metus. Bet būtent tas jausmas, kad gali kažką išmokyti, jog kažkam tai yra visiškai nauja patirtis ir prisidedi prie šokių pasaulio pažinimo – tai, bent jau man, ir yra vienas iš dalykų, kuris skatina būti trenere.
Koks yra didžiausias iššūkis mokant šokti kitus?
Kantrybė. Pasitaiko retkarčiais tokių dienų, kai jos tikrai pritrūksta, bet iš profesionalumo tu to neparodai. Galbūt dar kūrybinės krizės. Kartais gaunu bloką kūrybai, bet nieko negali padaryt. Privalai sukurti, privalai pasiruošti treniruotei.
Kaip save motyvuoji dienomis, kai neturi energijos ar įkvėpimo?
Kūryba. Dažnai motyvuoja choreografija ir jos kūrimas, ji gali būti linksma, nuotaikinga, energinga. Galiu teigti, kad choreografijos kūrimas nuo mano nuotaikos priklauso, bet būna tiesiog randi dainą, kuri tau patinka ir pradedi kurti.
Koks tavo įprastas dienos režimas? Kiek laiko skiri treniruotėms?
Šiuo metu esu studentė ir šokiai nėra visas mano gyvenimas. Rytais turiu paskaitas, nuo pietų prasideda mano treniruotės, kurias vedu vaikams. Vėlai vakare dar būna ir treniruotės, kuriose pati asmeniškai šoku. Treniruotės vyksta 4 kartus per savaitę. Mano viena treniruotė trunka valandą. Per dieną būna 2-3 treniruotės, kartais ir 4, tad šokiams skiriu tikrai nemažai savo laiko.
Kaip save motyvuoji dienomis, kai neturi energijos ar įkvėpimo?
Įkvėpimo visada randu šypsenose. Aš pati iš savo trenerio imu labai gerą pavyzdį ir visada noriu pasiekti kuo geresnių rezultatų. Kad ir kaip banaliai skamba, bet vaikai ir yra didžiausias įkvėpimas. Jie ateina išmokti, tu jų negali nuvilti, visada turi būti pasiruošęs. Taip pat vienas didžiausių įkvėpėjų yra žmonės, kurie mane supa: kiti treneriai, mano draugai, šokėjai. Taip, yra pasaulinio lygio talentingi šokėjai, bet vis tiek mane labiausiai motyvuoja ir įkvepia žmonės iš mano aplinkos. Jie mane skatina toliau dirbti ir tobulėti.
Ką tau reiškia šokis – tai sportas, menas ar gyvenimo būdas?
Žinoma, tai sportas. Tie, kurie sako, kad šokiai nėra sportas, yra neteisūs. Tačiau šokis yra kai kas daugiau. Tai yra menas, visiškas kūrybos ir idėjų pasaulis. Žinoma, tai – ir mano gyvenimo būdas, nes treniruoju vaikus. Tai mano darbas.
Ar šokis tau padėjo susitvarkyti su asmeninėmis emocijomis ar iššūkiais?
Taip, tikrai negaliu kalbėti už visus šokėjus, bet man asmeniškai tai yra tam tikra terapijos forma. Liūdna? Einu šokti, iš karto jaučiuosi geriau. Ir tokią įtaką šokis man turi nuo pat vaikystės.
Kokią vieną žinutę norėtum perduoti jaunoms merginoms, kurios bijo pradėti šokti?
Tiesiog nebijoti pabandyti ateiti į pirmą treniruotę. Jei nepatinka, eini į kitą treniruotę arba studiją, išbandai kitą stilių. Tiesiog nebijoti bandyti, kad ir kaip nedrąsu, griebk draugę ir bandykite kartu. Šitą patarimą duodu jaunoms merginoms, taip pat ir sau: nebijoti išlipti iš savo komforto zonos, nebijoti pabandyti, o svarbiausia, nebijoti norėti.
