https://youtube.com/watch?v=9PeQ-0-QbOg
Eilinį kartą vėl paraša
Juodu rašalu nutaškant lapo kraštus, mintys krapštos.
Be saiko lįsdamos leidimo nesiprašo,
O aš tik atsiprašęs, siūlau savo raštus.
Vieniem jie pasirodo lėkšti
Kaip nešvarios vakarykštės lėkštės.
Kitus priverčia tiktai nusikrenkšti,
O aš jau stoviu ant taviškio slenksčio.
Nenusilenksiu, o geriau užlenksiu,
Senas duris užtrenksiu – vat mano stilius,
Jis nesibraižo, bet iš arti nelįskit,
Kraštai nenušlifuoti – atsipskit
Įšokot ne į savo kelią, mano čia istorija,
Pradingo jūsų sukurta legendinė teorija
“Nemesti tako dėl takelio”,
Bet dažnai takeliais grįstas pagrindinis kelias.
Taip vis skaičius velias
Beskaičiuojant naktimis aveles,
Nepaisant lubų, šoka jos aukščiau negu pakeltos kubu,
To ir pritrūko iki sapno normalaus.
Vorai ištrūko kaip sagos iš senai suplyšusio kostiumo
Nesistengiant taikyti atstumų,
Stumiamės iš šito tunelio.
Plius dar sėmėme iš šito šulinio nelikę nuliniais.
Kiekvienas gali pasakyti, kad hiphopas mirė,
Bet jei jis mirė, tai kuri daina gi buvo paskutinė?
Pasirinkimas tavo, jeigu tu dalyvis,
Gali kurt savo, o gali bandyt jį dar vytis.
Ne veteranai mes, šioj šakoj tikrai ne lyderiai,
Bet jau geriau naujokai amžinai, nei pasipūtę padarai,
Apsikarstę kioskiniu sidabru, raižo aukštumas,
Tik kam jie reikalingi? – iškyla klausimas.
Kol kraustėme mintis iš galvos eilėm skirtingomis,
Estrada kuria tai, ką pavadinčiau menas pingantis,
Pingvinai pindomis pripildė klipus (…)
Bet tai subyra, kaip subyra blogas tinkas.
Juk ir ypatingas būt aš noriu savo paprastumu,
Nedainuosiu apie tai ko nemačiau, ar ko nebuvo,
Neliečiau ar nepatyriau,
Geriau netinkamas, bet tikras, neišgalvotas blet didvyris.
Eiles aš skyriau ne tiem kam kartais neišeina,
O tiem, kas kiša pigų šūdą į kiekvieną dainą.
Ir taip va eina ratu aplink ją susiviję,
Vieni komerciškai gamina, o kiti tai ryja.
Lengvai prigijo, nes liaudžiai reikia tokio reginio,
Pridurkai scenoj jiems atstos fejerverką naujametinį ar seną filmą.
Net seneliai kiekvienos sodybos
Nuotykius Šuriko išmainė į koncertus Yvos.
Laikus palydi sulydanti laikus euforija,
Kas buvo – nyksta, atsiranda blizganti naujovė
Įdomi tiem, kam niekas jau nebeįdomu,
Skandalingos žvaigždės jiems skanesnės už bet kokią duoną.
Kiekvienas gali pasakyti, kad hiphopas mirė,
Bet jei jis mirė, tai kuri daina gi buvo paskutinė?
Pasirinkimas tavo, jeigu tu dalyvis,
Gali kurt savo, o gali bandyt jį dar vytis.
Bet net estrada turi bėdą,
Be fonogramos kaip kariai be kardo nepajėgūs jie palieka,
Užpuola gėda, pradeda parintis,
Va tada ir aišku tampa, kur šou biznis, o kur tikras talentas.
Aišku, nesakom, kad už kitus geriau mes darome,
Kažkur skubėjimai ar pauzės, nelygus kvėpavimas.
Repas – ne sąrėmis, repas – gimdymas ir vystymas,
Auksinis draugas, priešas ar tik iš kažkur pažįstamas.
Nesibaigė dar rolių skirstymas, vieni kitų keitimai,
Vietos, pažintys, nauji likimai.
Taip greitai bėga autostradoj juostoje lenkimo,
Vieni užkimo, o kiti per daug uždėję grimo.
Nebelaiko net šlapimo, šlapiais ir pasiliko, jie suklydo.
Ne iš pavydo aš taip sakau,
Tiesiog kas stengias, tas ir turi,
Mes nesam tie, kam rašo tekstus pensininkai ir pižonai pasiturintys.
Tiesiog mes kuriame, sukūrę šypsomės, kad turim rezultatus,
Gal ne kompaktai, o tik failai papkėse.
Laimingi mes, laimę radę muzikoj ir taktuose,
Teksto rašymas ir studija, prieš tai dar praktika.
Kad prie mikrafo nesijausk kaip baloje su tapkėmis,
Muzikoje kaip kare, čia irgi reikia taktikos.
Žinoti reikia, kad be šovinių belieka trauktis,
Tad pagalvok, žmogau, ar iš tikrųjų nori kautis.
Juk galim traukti bilietą loterijos,
Tikėtis lito, dviejų, ar net savotiškos imperijos.
Tai neatsiejama su tuom, ką nori ar ko sieki,
Trink netrynęs, tai kas buvo, liks vis tiek jau.
Strategiją pasirenka kiekvienas, kaip praleisti savo dienas –
Gyvent prasmingai arba tiktai egzistuoti,
Kabintis dantimis ar net neliesti pirštais,
Eiti žingsniais ar tik matuoti sprindžiais.
