Visas užsikrovęs, daiktus susikrovė,
Keliausi ten, kur bent vienatvė netrukdys tikrovei.
O čia tik buto nuoma, mokesčiai už paslaugas,
Pilkesnę kasdienybę vargu ar rastų kas.
Pakilo, kreipėsi į draugą dėl pigesnio bilieto –
“Na, derži, bratan, poltara časa do vyleta”.
Ir jis vien mintį myli tą, kad neilgai trukus,
Pakilus boingui, rutina paliks už nugaros.
Akyse oro uostas, ausyse – triukšmas,
Mintyse klaustukas, ar lagamine nieko netrūksta.
O jei ir trūksta, ne problema, geriau jau basas, bet kitur,
Nes šitos sienos jau gyvena venose, smegenyse, sąmonėj.
Visą kelionę skaitė romaną
Apie Rasputiną, apie Romanovus
Ir pats save prigavo, užsirūstino,
Prigavo save pusvalandį spoksant į vieną puslapį.
Gyveno Lietuvoj, gyventi čia nesisekė,
Užsienis antrus metus gyveno jo mintyse.
Ir vieną dieną pasiryžo keliaut, susiruošė pradingt,
Nes jei nedings, paliks jis greit negyvas čia.
Ir pasirodo, kad ne viskas taip jau lengva,
Tos pačios bėdos čia, taip pat lėtai laikas slenka.
Geri pinigai, bet negera ant dūšios.
Kampe susigūžęs, gailėjo raudančios motušės.
Draugus savos rutinos ratuose palikęs,
Jautėsi jis lyg šachmatų spąstuose užspeistas rikis.
Skysčiais įvairiais užpilt sielvartą mėgino,
Mintis marino pinklėse pigaus vyno.
Ir matė jis vaizdus keistus lyg per rūką tirštą,
Matė, kaip žmonės badaujančiom sielom miršta.
Vis nepamiršo jis planų didžių ir siekių,
Bet po svaigalų antram plane jie pasilieka.
Pasiliko ir jis, miesto šešėlių užslėptas,
Negirdėjo jo nieks, kad ir kiek rėktų.
Ir kad pabėgtų, būtų bet ką jis padaręs,
Bet krito žemyn iš padangių, kaip krito Ikaras.
Gyveno Lietuvoj, gyventi čia nesisekė,
Užsienis antrus metus gyveno jo mintyse.
Ir vieną dieną pasiryžo keliaut, susiruošė pradingt,
Nes jei nedings, paliks jis greit negyvas čia.
Dabar jis galvoje liūdniau mintis jau kuria,
Visi važiuoja čia pas gimines arba per agentūras kalti pinigus.
O aš, da nu i načiort…
Apakintas rutinos aš tikėjaus gauti darbą vien už ačiū.
Nu va tau prašom, ne tai, ko tikėjaisi,
Vienas svetimoj šaly – nulis prošvaisčių, idėjų.
Jis sėdėjo taip pakeldamas akis nedrąsiai,
Kol atgalinis bilietas kišenėj gavo prasmę.
Palauk… Bet juk tiksliai… Aš noriu atgal…
Noriu dirbt kaip jautis, bet už tai tik centus gaut,
Noriu springt, ragaut, bet springt ant savo žemės,
Noriu nukritęs kilt su tais, kurie nukritę kelias.
Noriu kas rytą iš kaimyno skolintis laikraštį,
Noriu tų pačių 9 kvadratų Klaipėdoj,
Noriu leisti laikui eit ir vėl gailėtis, kad jis skuba.
Noriu… Nors mano norai man pačiam atrodo tūpi.
Jis bėgo iš tamsos į ten, kur viskas vyksta,
Pasiklydęs jis bėgo su tikslu nepasiklysti.
Ar iš tikrųjų verta parduot gyvenimą už litus?
Brangink draugus, tėvynę, šeimą, o ne mitus.
