Donata:
Tavų iliuzijų, tavų minčių
Kurios tau šitiek suteikė vilčių
Tavų istrorijų klausiaus kasdien
Ir daro liūdna man, ir gaila vien
Abu:
Kaip gaila man, kad meilė žuvus
Kaip gaila man, kad laikas baigės
Kai degė jausmas nuostabus
Bet jį užklojo laiko snaigės
Kaip gaila man, kad šiuos jausmus
Mes veltui rodėme ekranuos
Kaip gaila man, kad juos praradom
Ir tuštuma išskyrė mus
Kaip gaila man, kad juos praradom
Ir tuštuma išskyrė mus
Haroldas:
Žaidimai meilės baigėsi seniai
Ir tu puikiausiai vis tai žinai
O metai nuostabūs riedės dugnan
Ir daros liųdna tik, ir gaila man
Abu:
Kaip gaila man, kad meilė žuvus
Kaip gaila man, kad laikas baigės
Kai degė jausmas nuostabus
Bet jį užklojo laiko snaigės
Kaip gaila man, kad šiuos jausmus
Mes veltui rodėme ekranuos
Kaip gaila man, kad juos praradom
Ir tuštuma išskyrė mus
Kaip gaila man, kad juos praradom
Ir tuštuma išskyrė mus
