žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai
tai tik amžinai neatsiejami broliai
mano namai begaliniai laukai
visada šalia nepasiekiami toliai
jūros dugne sudaužytam laive
miega niekam jau nepriklausantys grobiai
mano turtai ten kur paukščių takai
niekam niekada nepasiekiami lobiai
kai tik sutems atsinešiu vandens
paskandinsiu jame savo jauną veidą
ir kai po nakties saulė vėl patekės
prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido
šiandien yra paskutinė diena
gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti
mano sode begalybė žiedų
medžiai visada taip atrodo prieš mirtį
