išeinam į kelią
dulkėtą ir sunkų
galbūt mes dar skubam
tą kelią pažint
paliekame namą
nors pilką bet mielą
lydės pro jo langus
mus žvilgsniai vaikų
ilgai aš atminsiu
tą pilkąjį namą
jis bus manyje
iki pat pabaigos
pro jo tamsius langus
kadaise žiūrėjau
į tuos kur išėjo
anksčiau už mane
aš tai atsiminsiu
kas širdį paguodžia
o tai kas negero
išskris su sapnais
tikiu kad kiekvienas
žmogus turi namą
kuris davė pradžią
jo žingsniui pirmam
jis teikia stiprybės
kai lenkiasi keliai
ir stabdo tada
kai skubi pernelyg
širdy savo vietą
surask jam garbingą
tikėk juo ir saugok
lyg patį save
žinoki pamesi
sustos tavo laikas
nurims tavo žingsniai
ir dūžiai širdies
aš tai atsiminsiu
kas širdį paguodžia
o tai kas negera
išskris su sapnais
kai mes su draugais
ėjom saulės pasveikint
džiaugsmingai šypsojais
tu mums įkandin
aš garbinau saulę
ir pilkąjį namą
kurie leido mums lyg
per nauja užgimt
o name pilkasis
mane tu globojai
ir saugojai mažą
nuo vėtrų piktų
ir aš negaliu
nesakyti tau ačiū
nes čia aš išmokau
tikėt savimi
