Kaip pradalgėj
Žolė į šieną virsta,
Taip neatsargiai
Aš seneliu pavirsiu.
O bus gegužis žalias,
O dar žalesnis rytas,
Tik aš nelyg oželis,
Iš rūtų išvarytas
Anei kūno svorio
Nei visuomeninio
Ir sparnai iš voro
Tinklo aksominio,
O danguje plasnoja
Pievų mergaitės baltos,
Tik aš kaip vargšas Nojus,
Be irklų ir valkės
Ei, vaikai, tai jau niekur ir nebesiirsiu,
Tai ajajajai, iš mano kišenėlių smėlis birs,
Tik neikit, vaikeliai, tais mano takeliais, barstytais mėlynais smėliais,
Nebus ten tiesos nei šviesos, nei doros, anei jokios prasmės.
Kur aš, kokiam kelyje?
Žiūriu lyg į šulinį gilų.
Dainuoja kažkas manyje,
Dainuoja taip graudžiai ir tyliai.
Ko jūs taip greit užaugot,
Mano rankelės, kojelės?
Išplakė dalgį jauną
Mano širdelė.
Vienam gale to kelio
Kaulelius paklosiu,
O kitu – galvelę
Žilą užsiklosiu,
Nuo smėlio kalnelio
Tai toli matysiu
Ilgą ilgą kelią
Neilgai skaitysiu
Ai, tai tiktai
Iš kelio didelio tik smėlio sauja
Tai, ajajajai,
Neklausk, vaikeli, tu manęs “kas naujo?”
Ir neikit, vaikeliai, tais mano takeliais, barstytais mėlynais smėliais,
Nebus ten tiesos nei šviesos, nei doros, anei jokios prasmės.
Atminkit, vaikeliai, svarbu nepaklyst,
Į Vakarus jūsų kursas
Bet iš nosies man varva snarglys
Ir ką čia daugiau bepridursi?
