Kai mane stoty palieka traukiniai,
Stoviu vienas modamas kažkam ilgai.
Mano tylūs kuždesiai
Vakaro erdvėj
Iškeliaus bėgiais tais ieškot tavęs.
Tu buvai guodėjas vienišų naktų,
Tavo švelnią ranką ir dabar jaučiu.
Kol aistros ugnis nurims,
Balsas kol užkims,
Suteik vilties sutikt tave
Nors vienoj stoty.
Aš noriu būti šalia kai tu miegosi
Ir bučiniais tave užkloti,
Saulę sutikti su tavim drauge.
Aš noriu visą ramybę paaukoti,
Kaip užkeikimą tau kartoti:
Tik nepalik daugiau manęs.
Kur tik eičiau, rodos, kad visur matau
Siluetą mielą ir pašaukt bandau.
Bet kita, deja, sustos
Ir nusišypsos,
Skaudi tiesa, bet širdyje
Vėl ir vėl viliuos…
Aš noriu būti šalia kai tu miegosi
Ir bučiniais tave užkloti,
Saulę sutikti su tavim drauge.
Aš noriu visą ramybę paaukoti,
Kaip užkeikimą tau kartoti:
Tik nepalik daugiau manęs.
Kažkur labai toli tyliai ūkia traukinys
Ir staiga aš suprantu: ten tu.
Aš noriu būti šalia kai tu miegosi
Ir bučiniais tave užkloti,
Saulę sutikti su tavim drauge.
Aš noriu visą ramybę paaukoti,
Kaip užkeikimą tau kartoti:
Tik nepalik daugiau manęs.
Originalas: Studija – Guodėja
