Tai toliausioji jo kelionė
Pas tave, jau šįkart be kūnų,
Virš grandinių, ginklų ir karūnų,
Virš liežuvių aistringų vargonų.
Pas tave paskutinį sykį
Prisiglaust, įsikniaubti amžiams.
Savo nebaigtą fugą palikęs,
Ir tikslus ir dienas suglamžytas.
Žvilgsnis lyžteli darsyk peizažą
Ir pasiima tai, kas būtina:
Vėjo šuorą ir liepsną mažą,
Kuri tilptų net tavo rankutėje.
Bet manoj širdyje ji netelpa
Ten ir taip jau per daug švelnumo.
Tai tokia paprasta aritmetika.
Buvo žvilgsnis ir gestas buvo.
Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.
Buvo šokis, uždegęs salę.
Buvo tavo ir mano lūpos.
Kas įveikti šį kelią gali,
Jei ne jausmas šį vaizdą įsupęs.
Jei ne tu, tada kam man rankos.
Tegu dega. Jos nori degti.
Vien akordus lyg trupinius rankiot,
Ar nušviesti jausmu šitą naktį.
Ar per daug aš prašau – tik šokį,
Tarsi pūgą, lyg paukštį, lyg šūvį,
Kad jau amžiams galėčiau žinoti,
Jog neveltui gyventa buvo.
Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.
