Santykiai su užsieniečiu dažnai atrodo kaip nuotykis. Kitokia kultūra, kitoks bendravimas, daugiau spontaniškumo – viskas tarsi įdomiau nei įprasti santykiai.
Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau matosi viena: tai nėra „lengvesni“ ar „geresni“ santykiai. Jie tiesiog kitokie. Ir būtent tie skirtumai gali tapti tiek didžiausiu žavesiu, tiek didžiausiu išbandymu.
Skirtumai, kurie iš pradžių traukia labiausiai
Tai, kas pradžioje atrodo kaip žavesys – kitoks bendravimas, požiūris ar net gyvenimo tempas – dažnai ir sukuria stipriausią trauką. Santykiuose su žmogumi iš kitos kultūros viskas jaučiasi šiek tiek naujiau, įdomiau, mažiau nuspėjama.
Tačiau laikui bėgant tie patys skirtumai pradeda reikalauti daugiau supratimo.
Ir būtent tada paaiškėja, ar jie tampa stiprybe, ar įtampa.
Kai supratimas neateina savaime
Santykiuose su žmogumi iš kitos kultūros gana greitai paaiškėja, kad net labai paprasti dalykai gali reikšti skirtingus dalykus.
Pavyzdžiui, santykiuose su kitataučiu vienam natūralu viską išsakyti iš karto – net ir stiprias emocijas. Kitam artimesnis santūrumas, laikas „susidėlioti mintis“ prieš kalbant.
Arba dėmesio rodymas. Vienam tai – daug žinučių, nuolatinis kontaktas, aiškus įsitraukimas. Kitam – daugiau laisvės, mažiau žodžių, bet konkretūs veiksmai.
Tokiose situacijose lengva pradėti abejoti – ar jam (jai) rūpi taip pat?
Nors iš tikrųjų tai dažnai nėra jausmų klausimas, o skirtingų kultūrų įpročiai.
Skirtumai išryškėja ir kasdienybėje.
Požiūris į laiką, planavimą ar net punktualumą gali būti visiškai kitoks, ypač kai abu užaugote skirtingose šalyse. Kas vienam atrodo normalu, kitam – neatsakinga ar per griežta.
Ir būtent čia atsiranda esminis lūžis – ne tame, kad skiriatės, o tame, kaip su tuo tvarkotės.
Nes tokiuose santykiuose supratimas dažniau atsiranda ne iš karto, o per laiką – per pokalbius, bandymus ir kartais net per mažus nesusipratimus. Ir jei abiem pusėms užtenka kantrybės tame pasilikti, atsiranda gilesnis ryšys – pamažu vienas kitą perprantate net ir tuose skirtumuose.
Kai santykiai paliečia realius sprendimus
Santykiuose su užsieniečiu gana greitai atsiranda klausimai, kurių kituose santykiuose gali dar ilgai nebūti.
Kur gyvensite?
Kas kraustysis?
Kaip dažnai matysite vienas kitą, jei esate skirtingose šalyse?
Net jei pradžioje viskas atrodo lengva ir spontaniška, ilgainiui atsiranda poreikis kažką spręsti. Ir tie sprendimai dažniausiai nėra paprasti.
Kartais tai reiškia gyvenimą per atstumą – su skrydžiais, planavimu ir ilgesiu tarp susitikimų.
Kartais – persikraustymą į kitą šalį, kur viskas nauja: kalba, aplinka, žmonės.
Ir nors tai gali skambėti romantiškai, realybėje tai reikalauja labai daug aiškumo. Apie tai, ko norite abu, kiek esate pasiruošę keisti ir kur matote save ateityje.
Kai ribos ir įpročiai reiškia skirtingus dalykus
Santykiuose su užsieniečiu gana greitai paaiškėja, kad tie patys dalykai skirtingose kultūrose gali turėti visai kitą prasmę.
Pavyzdžiui, pavydas ir dėmesys.
Kai kuriose pietų šalių kultūrose – pavyzdžiui, Italijoje ar Ispanijoje – emocijos dažnai reiškiamos atviriau. Daug klausimų, intensyvus bendravimas, net lengvas pavydas gali būti suvokiamas kaip įsitraukimas į santykius.
Tuo tarpu Šiaurės Europos šalyse, tokiose kaip Švedija ar Norvegija, didesnė vertė teikiama asmeninei erdvei. Tas pats elgesys čia gali būti suprantamas kaip spaudimas ar kontrolė.
Skirtumai išryškėja ir kalbant apie ribas.
Kai kuriose musulmoniškose ar labiau tradicinėse kultūrose jautriau žiūrima į tai, kaip partnerė rengiasi viešumoje ar su kuo leidžia laiką. Net ir paprastas išėjimas su priešingos lyties draugais vienam gali atrodyti visiškai normalus, o kitam – jau peržengiantis ribas.
Taip pat gali skirtis ir lūkesčiai santykių vaidmenims.
Kai kuriose kultūrose vis dar įprasta aiškiau apibrėžti, kas už ką atsakingas – tiek kasdienybėje, tiek sprendimuose.
Skirtumai atsiranda ir kalbant apie tradicijas bei įpročius.
Pavyzdžiui, kai kuriose kultūrose didelę reikšmę turi šeima – natūralu dažniau leisti laiką su artimaisiais, įtraukti partnerį į šeimos gyvenimą, o kartais ir tikėtis jo įsitraukimo. Tuo tarpu kitur santykiai labiau suvokiami kaip dviejų žmonių erdvė, kur šeima lieka kiek atokiau.
Skiriasi ir požiūris į šventes ar svarbias progas.
Vienur jos švenčiamos plačiai, su daug žmonių ir tradicijų, kitur – ramiau, intymiau. Tokie dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo nedideli, tačiau ilgainiui būtent jie formuoja kasdienybę ir tai, kaip jaučiatės santykiuose.
Net ir laiko leidimas gali atrodyti kitaip.
Pietų šalyse daugiau spontaniškumo, vėlesni susitikimai, daugiau bendro laiko.
Šiaurėje – daugiau planavimo, aiškesnis dienos ritmas ir daugiau individualios erdvės.
Ir būtent tokiose situacijose skirtumai labai greitai tampa ne teorija, o kasdieniais pasirinkimais.
Kai „kitoniškumas“ tampa kasdienybe
Pradžioje santykiai su užsieniečiu dažnai atrodo intensyvesni.
Daug naujumo, daugiau smalsumo, net paprasti dalykai gali jaustis įdomesni.
Tačiau laikui bėgant tas „kitoniškumas“ tampa kasdienybe.
Atsiranda rutina, paprasti pokalbiai, buitis, nuovargis po dienos.
Ir būtent tada išryškėja svarbiausias dalykas – ne tai, iš kur esate, o kaip jums sekasi būti kartu.
Skirtumai niekur nedingsta, tačiau jie tampa mažiau aštrūs, kai atsiranda daugiau pažinimo ir mažiau lūkesčio, kad kitas žmogus galvos taip pat kaip tu.
Tokiuose santykiuose pamažu ateina paprastas suvokimas – artumas kuriamas ne iš panašumų, o iš gebėjimo būti kartu net tada, kai esate skirtingi.
Santykiai su kitataučiu gali būti labai praturtinantys.
Jie priverčia pažvelgti plačiau, išmokti daugiau apie kitą – ir apie save.
Ir jei abiem pusėms užtenka noro tame pasilikti, skirtumai tampa ne kliūtimi, o tuo, kas santykius daro gyvus.
