Tu sakei – nori būt tiktai su manim.
Tu sakei, kad mylėsi visa širdim,
Aš tikėjau tavim, bet, man regis,
Tu esi melagis.
Nematau aš tavęs dieną nei naktimi.
Nuoširdžiom ir liūdnom akim
Žiūriu aš į tave ir, man regis,
Tu esi melagis.
Kaipgi taip galima savo gyvenimą
Leisti kažkam pasiimt?
Kaipgi galima šitiek laiko
Man vien gyventi tavim?
Aš tarsi paukštis, kuriam reikia aukščio,
Kuriam reikia giedro dangaus,
O ne laukti vilties, jei išties,
Ji tik dar kartą apgaus.
Tu sakei – nori būt tiktai su manim.
Tu sakei, kad mylėsi visa širdim,
Aš tikėjau tavim, bet, man regis,
Tu esi melagis.
Nematau aš tavęs dieną nei naktimi.
Nuoširdžiom ir liūdnom akim
Žiūriu aš į tave ir, man regis,
Tu esi melagis.
Kur tavo pažadai, mano neklaužada,
Šitiek gyvent laukime
Aš pavargau, nebenoriu daugiau
Net matyti tavęs.
Tu sakei – nori būt tiktai su manim.
Tu sakei, kad mylėsi visa širdim,
Aš tikėjau tavim, bet, man regis
Tu esi melagis.
Nematau aš tavęs dieną nei naktimi.
Nuoširdžiom ir liūdnom akim
Žiūriu aš į tave ir, man regis,
Tu esi melagis.
Bet dabar aš laisva, aš jaučiu,
Tu man melavai iš pat pradžių.
Tu, kaip tu galėjai išduot?
Tave aš mylėjau…
Melagis … tu esi melagis!
Tu sakei – nori būt tiktai su manim.
Tu sakei, kad mylėsi visa širdim,
Aš tikėjau tavim, bet, man regis,
Tu esi melagis.
Nematau aš tavęs dieną nei naktimi.
Nuoširdžiom ir liūdnom akim
Žiūriu aš į tave ir man regis,
Tu esi melagis.
Melagis … tu esi melagis!
