Lekia greitoji Utenos gatvėmis
Iš Doniškio Aukštakalnin sirenom įjungtom
Gelbėkit ją, gelbėkit greičiau
Laikykis, mylimoji, aš labai tavęs prašau
Mirksi mėlynai kaukiančios sirenos
Miesto miegančiom gatvėm skuba greitoji
Vaikinas ramina savo merginą
„Tuojau jau greitai laikykis brangioji“
Atsidaro durys su trenksmu į priimamąį skyrių
Ant rankų leisgyvę merginą neškit į operacinę
Per duris per duris įnešę guldo ant stalo
Sujudę medikai iš viso greitosios personalo
Pirmyn atgal nešini preparatų
Laksto seselės ir įvairūs daktarai
Nera laiko, nervai nelaiko
Noris dar greičiau rodos viskas taip lėtai
Adatą į širdį pulso jau nėra,
Elektrošokas mes prarandam ją
Ji nebegyva
Prasiveria lėtai operacinės durys
Daktaras prieina ir nusiima kepurę
„Apgailestauju jos jau nebėra
Ji nebegyva
Eik ir atsisveikink paskutinį kart su ja“
Mmm kaip peiliu per širdį
Pro duris įeini ir ant stalo ją matai
Kaip drobė balta ir truputis …
Šilta šviestuvų šviesa atsispindi akyse
Tos abejingos akys, kurios tavęs nemato
Ir pamėlusios lūpos, kurios tau neatsako
Dar prieš valandą kalbėjo, o dabar jau ne
Mažytis žingsnis per slenkstį ir jos jau nebėra
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
Štai sėdi ant grindų dabar kambario kampe
Ir ašarotom akim tarytum mato ją
Švelnūs žodžiai „aš myliu tave“
Švelnus jos kūnas jo glėbyje
Dar užvakar būtent ši pora
Vaikinas ir mergina neskubėjo namo
Dar užvakar prie durų jos laiptinėj
Ji stovėjo, ji šypsojosi, juokavo ir kalbėjo
Apie tai, kaip gera ir apie tai, kad negalėtų
Išgyventi to, jei išsiskirti jiems reikėtų,
O juk ką žmogau žinosi kas rytoj bus
Juk gyvenimas tikrai labai trapus
Tos puikios naktys jos glėbyje
Lovoje pas ją, lovoje su ja
Bet visa tai praeityje ir jau būtajame laike
Ir to daugiau nebus, nes jos jau nebėra
Na štai dabar tikri vainikai ir gėlės
Žiaurus likimo vėjas juodas mirties duris atvėręs
Blaško degančias šaltas dar žvakes
Ir ašarų kupinos motinos akys
Byloja tau tai, kad jos netekai
Kad praradai, tai ko ieškojai ilgai
Savaime aišku patyrus tokias trumpas minutes
Nebesinori tikėt, kad laikas gydo žaizdas
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
Tą 97- tų vasario 17- tą,
Kai laukė jos prie durų ilgai su gėlėm
Buvo neramu ir šiek tiek apmaudu,
Kai ji iš vakarinės negrįžo įprastu laiku,
O jis tik jos atsiprašyti tenorėjo,
Kad vakar neužėjo ir niftemu prišnekėjo
Skambindamas nusišnekėjo kažką
To ji nesupratusi grįžo girta.
Vienu žodžiu viens kitam kvailai pradėjot prikaištaut,
Pradėjot bartis, viens kitą žodžiais spausti
Žinai kaip girta ji pasijuto kalta
Barnio eigoje užsidarė vonioje
Įrėmęs kaktą jis į duris šaukė ją
„Užteks atidaryk, nejuokinga
Prašau gerai pamirštam viską, gana
Aš atsiprašau..“
Bet durys užkabintos ir už durų tyla
Tik girdi kaip šniokščia vanduo iš atsukto krano
Tas prakeiktas duris išlaužęs pagaliau
Suklupusią merginą vaikinas apkabina
Rodos viskas gerai ir viskas baigėsi jau
„Kokia aš kvaila, aš tablečių pririjau“
Greitai nunešė ją iki tualeto,
O ji net pati neišstovėjo prie klozeto.
Nieko neišvėmusi pradėjo alpti,
Sąmonės netekti
Dieve ką daryti neša lovon paguldyti
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
Kaip jis bėga iki to supisto telefono
Viskas kliūna jis nugriūna, keliasi ir vėl skuba,
Drebančiais pirštais renka 03,
Gal tik po pusvalandžio sulaukia skambučio į duris.
Prieš tai ji seselė per ragelį perda kaip durnelė
„tai kokių vaistų pririjo, kada, kodėl, tai kur buvai,
ko neprižiūrėjai“
Vėl ir vėl tie patys per tą patį kvaili klausimai.
Tempia brangų laiką, kai nervai nelaiko
Jos pulsas silpnas, bet dar vilties yra,
Kad dievas padės, kad ją ištraukti sugebės,
Bet šunsnukiai jie, jie viską sugadino.
Daktarai kaip morge pripažino
Į širdį dūrė plaučius pradūrė
Ir tik jų dėka ji anapus slenksčio atsidūrė
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
Girgžda praviros durys
Durys turinčios spyną
Kurių raktas nerakina
Grigžda praviros durys
Vaikinas mėgina išgelbėt merginą
