Mūs, regis,
Nė būti nebuvę…
Tik protėvių mituos
Lyg saulę pro debesį
Probrėkšmiu kartais regėję,
Tyliai daliję
Lyg patirti skaudžią
Ateinantiems savo vaikams.
Regis ,
Nė ženklo nelikę,
Tik gyrių ramybėj
Tarp Dauguvos ir Šventosios.
Dar kaulai pilkapiuos dūli…
O visgi
Kažkur padrikuos atžalynuos
Žiebe nematomą ugnį
Pasklidusios titnago šukės,
Dar ežero vilnys
Keisčiausiais balsais atsišaukia.
Gal nevien tiktai buvę,
Gal esą?
Gal pagoniška mūsų dvasia
Gyva ir po Jersikos krykšto?
Prigluskim prie žemės,
Pasiklauskim medžių, žolės.
