Laukas. Tolimas žydintis laukas… Eglių ošimas, Samanų liūnas… Laukas… Tolimas. Paglostyk Eglės kamieną, Paliesk Skaudžius jos spyglius, Kad išvystum Tolimą...
Būsi. Liksi. Tiksi Lyg kraujas smilkiny Dar vieną saulės blyksnį Širdy padalini Į nebūtį ir būtį Akimirksny trapiam Į šventą...
Mano Šaltas lietus, Mano Piktas lietus… Ach, Kodėl vėlei Tu jam Atvėrei vartus? Nuvilnys, Nuliepsnos Jis Ugniniais lašais… Kas Atleis man? Gerumas tasai, Kur Lig šiol dalinu Iš Gimtinės laukų Ir Senolių dainų – Toks trapus Lietuje, Pats Pažeist jį bijau, Kai skliautai Debesų sklidini… (Tekstas: A. Svidinskas)...
Štai užsiplieskia ir gęsta lapai rudenį… Kas,kodėl mums davė gestą, gamtai – judesį? Kas,kodėl mums davė klausą ir dar klausimą?-...
Mūs, regis, Nė būti nebuvę… Tik protėvių mituos Lyg saulę pro debesį Probrėkšmiu kartais regėję, Tyliai daliję Lyg patirti skaudžią...
Man per tamsi šita šviesa .Šita Ugnis kaip ledas – ji manęs nešildo. Įš dilgėlių išaustas rūbas – šilkas Man peršvelnus.Ir tiktai tu, mirtie, Sesuo mana, – tyra ,karšta ,šviesi. Tavęs ir trokštu – ir bijau. Laiminga, Kai rožės vysta , o dygliai susminga Į pačią širdį –su tavim esu....
Tu mėnuli baltas- Iki skausmo šaltas. Degsiu žvakę juodą Rasiu mirtį paguodą. Mano broliai medžiai Tavo baltą žvilksnį Rinks surinks...
