Mano Šaltas lietus, Mano Piktas lietus… Ach, Kodėl vėlei Tu jam Atvėrei vartus? Nuvilnys, Nuliepsnos Jis Ugniniais lašais… Kas Atleis...
Pievos
atsitiktinis
Tu mėnuli baltas- Iki skausmo šaltas. Degsiu žvakę juodą Rasiu mirtį paguodą. Mano broliai medžiai Tavo baltą žvilksnį Rinks surinks...
Būsi. Liksi. Tiksi Lyg kraujas smilkiny Dar vieną saulės blyksnį Širdy padalini Į nebūtį ir būtį Akimirksny trapiam Į šventą dar truputį Prie kranto bus arčiau Kuri šalis ar žemė Argi dabar svarbu? Sūrus dangus aptemo Virš to, kas dar brangu Virš amžino pakrantės Ji, regis, vis arčiau Tą patį...
Mūs, regis, Nė būti nebuvę… Tik protėvių mituos Lyg saulę pro debesį Probrėkšmiu kartais regėję, Tyliai daliję Lyg patirti skaudžią...
Man per tamsi šita šviesa .Šita Ugnis kaip ledas – ji manęs nešildo. Įš dilgėlių išaustas rūbas – šilkas Man...
Štai užsiplieskia ir gęsta lapai rudenį… Kas,kodėl mums davė gestą, gamtai – judesį? Kas,kodėl mums davė klausą ir dar klausimą?- klausiame prasmės to ,klausiam – neišklausiame. Rausvas uogos veidrodėli, ryto pamiške, gal prasmės nėra,todėl ir ne-beprasmiška nei tenai kur gavom gestą arba judesį, anei čia, kur tyliai gęsta lapai rudenį…...
Laukas. Tolimas žydintis laukas… Eglių ošimas, Samanų liūnas… Laukas… Tolimas. Paglostyk Eglės kamieną, Paliesk Skaudžius jos spyglius, Kad išvystum Tolimą...
