Man per tamsi šita šviesa .Šita
Ugnis kaip ledas – ji manęs nešildo.
Įš dilgėlių išaustas rūbas – šilkas
Man peršvelnus.Ir tiktai tu, mirtie,
Sesuo mana, – tyra ,karšta ,šviesi.
Tavęs ir trokštu – ir bijau. Laiminga,
Kai rožės vysta , o dygliai susminga
Į pačią širdį –su tavim esu.
Gyvenimą – varioką tau sviedžiu
Po kojomis . Pakelk ir neškis – tavo.
Esu aš tas , kurs viską žemėj gavo –
Išmainė viską į šituos žodžius.
Ir jų daugiau jau nieks nepakartos.
Vieni užmirš.Kiti – nedrįs. Bet salve
Ant mano slenksčio,bet žiedai,bet saulė
Mus vėl ir vėl išskirs, sesuo mirtie…
(Tekstas: O. Baliukonytė)
