Naktinis ekspresas pralėkė vėl,
O tu nežinai dabar – pirmyn ar atgal.
Mieste, kur stovėjo, stovėjo ta siena,
Siena, skyrusi dangų – dangų nuo vėjo.
Ir tu po angelo sparnais
Ant griūvančios sienos tada užrašei
Geltona kreida vienintelį žodį su meile…
O laisve, o mano laisve…
Nebėra uniformų, nebėra stabų,
Nebėra ir tokių kvailų sakinių.
Ir šiandien tiktai praeities aidai,
Bet kodėl egzistuoja dar Rytai-Vakarai?
Ir tu po angelo sparnais
Ant griūvančios sienos tada užrašei
Geltona kreida vienintelį žodį su meile…
O laisve, o mano laisve…
