Ant aukšto kalno dega laužas,
Prie laužo guli moteris graži,
Ant jos kūno krinta sniegas,
Ir visa tai sukūrė ji pati.
Visi žiūri į ją,
Bet niekas jos nemato,
Bet iš tikrųjų ji yra,
Ir guli be chalato.
Dešimt tūkstančių nuogų mėnulių
Ir tūkstantis nuogų žvaigždžių
Jai gieda giesmę, o ji vis guli
Ir pritaria savu balsu:
La-la-ly la-la-ly-la…
Na, o prie kalno stovi miestas,
Mieste duobės vietoj namų,
Ten sėdi hipiai ir žaidžia karą –
Ech, gaila, kad aš ne tarp jų.
O moteris nori namų,
Bet hipiai to nemato,
Dar ji nori namų,
Na, ir, aišku, chalato.
Dešimt tūkstančių nuogų mėnulių
Ir tūkstantis nuogų žvaigždžių
Jai gieda giesmę, o ji vis guli
Ir pritaria savu balsu:
La-la-ly la-la-ly-la…
