Šventai aš tavim tikėjau,
Aš buvau tikėjimo kvailė.
Bet dabar, kai praregėjau,
Pamačiau, kad tu esi kalė.
Tu, tu, tu man melavai
Netikra, nenuoširdi buvai
Tu, tu, tu man melavai
Tu veidmainiavai
Išjunk šypseną dirbtinę,
Juk širdis tavoji iš akmens!
Neslėpk veido po akiniais,
Jie kvailumo tavo nepridengs!
Tu, tu, tu man melavai
Netikra, nenuoširdi buvai
Tu, tu, tu man melavai
Tu veidmainiavai
O dabar tu saldi kaip fėja
Ir blizgučiai tau tikri draugai.
Sakyk, ar esi girdėjus:
Tuščias daiktas skamba gerai?
Tu, tu, tu man melavai
Netikra, nenuoširdi buvai
Tu, tu, tu man melavai
Tu veidmainiavai
Taip gyvenimas išmokė
Netikėti viskuo, ką matau.
Niekad nebebūsi draugė,
Išdavystės neatleisiu tau!
Tu, tu, tu man melavai
Netikra, nenuoširdi buvai
Tu, tu, tu man melavai
Tu veidmainiavai
Tu, tu, tu man melavai
Tu veidmainiavai
Tu veidmainiavai
Tu veidmainiavai
Tu veidmainiavai
Tu veidmainiavai
