Daugelis iš mūsų tokias ligas kaip anoreksija ar bulimija sieja su gąsdinančia sergančiojo išvaizda – aiškiai matomais kūno kaulais, balta it porcelianas oda ir prigesusiu žvilgsniu. Žurnalistė, šokėja Kristina Pališkytė (23 m.), sirgusi valgymo sutrikimais, drąsiai teigia: valgymo sutrikimai neturi nei svorio, nei išvaizdos rėmų. Būtent todėl neretam sudėtinga suvokti, jog jų artimas draugas, bendramokslis, kolega ar net šeimos narys serga klastinga liga, kuri pasaulyje nusineša daugybę gyvybių.
Nors Kristinos valgymo sutrikimus menantis laikotarpis – jau praeityje, ši tema merginai vis dar be galo jautri bei aktuali. Būtent šios temos aktualumas ir buvo viena iš paskatų Kristinai įkurti vienintelį panašaus pobūdžio sveikatingumo projektą Lietuvoje „Final Fit Ladies“, kuris orientuotas į sportinių tikslų siekimą, kūno rengybą per meilę sau bei sveiką požiūrį į savo kūną. Šiandien intensyviai šokanti, projektu bei kitomis veiklomis užsiimanti mergina sutiko mums papasakoti savo valgymo sutrikimų istoriją, kuri gali pakeisti ir kai kurių iš mūsų gyvenimą.
Kokia buvai prieš susergant valgymo sutrikimais?
Nuo vaikystės buvau labai aktyvi: nuo 4-erių lankiau dainavimą, baigiau Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, skaičiau labai daug knygų. Dievinau sceną, dainuoti, šokti, vesti renginius, svajojau būti žurnaliste… Vis dėlto visuomet jaučiau, kad niekur nepritampu. Jau darželyje jaučiausi prastesnė už kitus vaikus, pradinėje mokykloje ėmiau kompleksuoti dėl savo drabužių ar nepakankamų gebėjimų, vidurinėje gėdijausi kreivų dantų, išskirtinumo, nerimavau, kad manęs visi nemėgsta: bendraklasiai, mokytojai, taip pat jaučiausi ir šeimoje… Taigi, nors dabar manau, kad buvau visai šauni mergaitė, užaugau turėdama žemą savivertę.
Būtent tas jausmas, kad nesu pakankamai gera, pakankamai graži, pakankamai protinga, mane maždaug 10-oje klasėje pavertė perfekcioniste. Reikalavau iš savęs idealios disciplinos, buvau susidariusi griežtą dienos, mitybos, kasdienių treniruočių režimą, o mokykloje siekiau būti pirmūne visuose dalykuose ir tarp visų klasių. Man atrodė, kad tik stengdamasi iš visų jėgų galiausiai būsiu tokia kaip visi, mane priims ir pripažins. Būtent kūno nepriėmimas atitinkamai lėmė valgymo sutrikimus.
Papasakok, kaip supratai, jog turi valgymo sutrikimų?
Viskas prasidėjo nuo kasdienių treniruočių ir domėjimosi mityba, bendravimo su treneriais, fitneso modeliais. Mano tikslas buvo turėti presą, atrodyti nepriekaištingai. Greitai ėmiau maistą skirstyti į gerą ir blogą, jaustis kalta pavalgius ko nors ,,nesveiko’’ ar mažiau pasportavusi. Pajutau, kad vyksta kažkas negero, kuomet svoris nukrito iki 46 kg ir mano artimai draugei Justei pasakius, kad aš vieni kaulai, slapta apsidžiaugiau. Tada supratau, kad atradau sritį, kurioje man sekasi – tai badauti, mesti svorį, ir pajutau azartą „varyti, kiek galiu’’, be to, tai buvo mano būdas gauti dėmesio, pasąmonėje norėjau, kad manimi rūpintųsi, o būdama silpna, kaulėta tarsi rodžiau, kad man reikia pagalbos.
Pradėjau slėpti savo maniją (visą dieną galvodavau apie maistą, skaitydavau produktų sudėtį, skaičiuodavau kalorijas, rašydavau viską, ką suvalgydavau, judėdavau, kiek įmanoma daugiau) ir meluoti… Gėda, bet turiu pripažinti: sirgdama anoreksija labai daug meluodavau, ypač tėvams. Visuomet turėdavau pasiteisinimų, kodėl nevalgau – neva valgiau pas draugę, prieš jiems grįžtant, kavinėje ar panašiai. Nusinešdavau maistą į kambarį ir išmesdavau pro langą. Jaučiausi labai vieniša ir apimta manijos mesti svorį, todėl visas pasaulis atrodė priešai, ir tik anoreksija buvo su manimi visur ir visada. Bijojau, kad žmonės pamatys mano styrančius kaulus, siūlys valgyti ar ims man trukdyti siekti savo „tikslo’’, niekur neidavau, nes visur mačiau pagundas… Negalėjau sau to įvardyti, bet jaučiau, jog manyje vyksta kažkas pavojingo.
Koks buvo mažiausias tavo svoris ir kaip jį pasiekusi jauteisi?
Visų pirma, labai norėčiau pabrėžti, kad ne kilogramai yra svarbiausia. Anoreksija, bulimija ar nuolatiniu persivalgymu sergantis žmogus gali būti visiškai normalaus svorio. Valgymo sutrikimai neturi svorio rėmų! Ne kiekviena liekna mergina yra anoreksikė, ir ne kiekviena anoreksikė yra kaulėta. Dažnai valgymo sutrikimai vizualiai nėra matomi, išskyrus tam tikrus, sakyčiau, ekstremalius, atvejus.
Mano mažiausias svoris sergant anoreksija buvo 38 kg. Tuo metu man buvo 18 metų, mokiausi 11 klasėje. Panašus svoris (38 – 43 kg) laikėsi vienerius metus: nuo 10 klasės pavasario iki 11 klasės pavasario. Tai buvo mano anoreksijos laikotarpis. Jaučiau ir baimę, ir savotišką euforiją, matydama, kiek turiu daug valios nevalgyti, jaučiausi geresnė už normalius žmones, negalėjau suprasti, kaip jie valgo viską ir nesuka galvos… Nes man maistas, valgymas atrodė blogis, silpnybė. Fiziškai savijauta buvo keista: viena vertus, neturėjau noro net bendrauti, kalbėti, kita vertus, visą parą vaikščiojau, laipiojau laiptais, kasdien eidavau sportuoti. Nors pakeliui į sporto klubą tekdavo kelis kartus sustoti pailsėti, nes ,,permušinėjo’’ širdį ir temdavo akyse. Buvo nuolat šalta, beprotiškai šalta. Kartais nualpdavau. Tada dar nežinojau, kad man bet kurią akimirką galėjo sustoti širdis ir galėjau būti viena iš daugybės mirusių nuo šios baisios ligos. Ištisus metus neturėjau menstruacijų, nuslinko daug plaukų, nagai buvo tokie ploni, kad tiesiog lankstėsi, sutriko skydliaukės veikla, buvo nuolat silpna. Bet man ir nerūpėjo. Tuo metu aš negyvenau, anoreksija buvo pasiglemžusi mano asmenybę ir gyvenimą.
Viskas pasikeitė, kai dėl bulimijos svoris ėmė staigiai augti, ir dėl kasdienių siaubingų persivalgymų priaugau net 20 kilogramų. Jiems augant, ir kai gydantis teko bandyti save priimti su visu tuo prieaugiu, savijauta buvo pati blogiausia. Jaučiausi šlykšti, stora, apsileidusi. Fiziškai – visuomet buvo bloga, kentėjau nuo virškinimo sutrikimų, milžiniško nuovargio, tapo sunku miegoti, judėti, mokytis, bulimija pasiglemžė visą mano gyvenimą.
Kokia buvo tavo emocinė būsena sergant valgymo sutrikimais?
Tai, ką dabar pasakysiu, yra pavojinga ir gali neigiamai paveikti sergančiuosiuos, bet turiu pripažinti tiesą – sirgdama anoreksija jaučiau euforiją, absoliučią kontrolę. Tuo metu atrodė, kad galiu viską: nevalgyti, sportuoti visą dieną, mokytis tik dešimtukais… Jaučiausi labai įsitempusi, susikaupusi, visą parą mano mintyse buvo tikslas deginti kalorijas, mesti svorį. Kartais pasijusdavau klaikiai vieniša, nes negalėjau niekam to paaiškinti, be to, man niekas ir nebuvo taip įdomu, svarbu, kaip rūpintis, kad nepriaugčiau svorio. Visą parą ,,stumdavau‘‘ dar po vieną valandą nevalgyti, judėti, galvojau apie kalorijas, visa kita buvo neįdomu, atsisakydavau visko, kas trukdydavo siekti savo ,,tikslo‘‘.
Viskas drastiškai pasikeitė, kai anoreksiją pakeitė bulimija. Atsirado ir ėmė dažnėti nekontroliuojami, milžiniški persivalgymo priepuoliai, svoris ėmė augti. Vienintelis dalykas, kuris man suteikė kontrolę – valgymo sutrikimas – tapo dalyku, kuris nebeleido nieko kontroliuoti. Liga kontroliavo mane. Jaučiau nerimą, įtampą, pasišlykštėjimą savimi, beviltiškumą, neapykantą sau. Jaučiau gėdą visur, kur bebūdavau, mokykloje, viešajame transporte, namie, su draugais… Viskas priėjo iki to, kad nebenorėjau gyventi, jaučiausi pati šlykščiausia ir didžiausia nevykėlė pasaulyje su savo milžiniška paslaptimi – persivalgymais, su savo šlykščiu ir storėjančiu kūnu, buvau tame viena, vieniša ir buvo be galo baisu.
Papasakok, koks buvo tavo maisto racionas sergant valgymo sutrikimais?
Viskas prasidėjo nuo kalorijų skaičiavimo, ėmiau kaip apsėsta domėtis, rinkti visą informaciją apie maistą, rašyti viską, ką suvalgau… Vėliau ėmiau bijoti blogo maisto, o tada apskritai bet kokio maisto ir stengiausi valgyti kiek įmanoma mažiau. Visą vasarą po 10 klasės per dieną suvalgydavau nuo 0 iki maksimaliai 1200 kalorijų, dažnai būdavo 300-600 kalorijų per dieną… Atsikeldavau ryte, suvalgydavau porą ryžių trapučių, tada pusvalandį vedžiodavau šunį (degindavau kalorijas), tada pėsčiomis eidavau į sporto klubą (pėsčiomis, nes irgi degindavau kalorijas), sporto klube kokią valandą degindavau kalorijas ant kardio treniruoklių, o tada dar eidavau į grupines treniruotes pažengusiems. Po sporto klubo namo – irgi pėsčiomis. Tada tempdavau kiek įmanoma ilgiau, dar ką nors pavalgydavau. Likusią dieną gulėdavau lovoje ir realiai tempdavau iki miego, kad praeitų dar viena badavimo diena ir ryte pasisvėrusi pamatyčiau kuo mažesnį skaičių.
Kai atsirado bulimija, mityba tapo labai chaotiška… Persivalgymai būdavo pas draugus, namuose, per visas šventes. Nesimėgavau maistu, tai nebuvo persivalgymai, kokie būna sveikiems žmonėms, kurie tiesiog suvalgo daug skanaus maisto. Bulimiškas persivalgymas yra toks, kai išnyksta viskas aplinkui, maistas tarsi eina kiaurai, nejauti jokio sotumo jausmo ir mažiausiai valandą-dvi labai greitai kemši viską iš eilės, kol ima siaubingai skaudėti arba tiesiog nebelieka, ką dar suvalgyti… Nebuvo svarbu, ką valgyti, tiesiog reikėjo nuslopinti tą žvėrišką alkį, kuris kamavo visą parą.. Valgydavau net nevirtas kruopas, kad tik kaip nors pasisotinti… Po persivalgymų, kurie būdavo kiekvieną dieną, ir jų metu suvalgydavau iki 10 000 kalorijų per vieną kartą, badaudavau ir degindavau kalorijas sportuodama po 3 valandas kasdien. Sveikam žmogui tai gali pasirodyti nesuprantama, absurdiška, ir aš tą suprantu. Ir tada supratau, bet net didžiausiomis pastangomis man pačiai nepavyko įveikti savo kūno ir savo ligos.
Kai pradėjau gydytis, stengiausi laikytis sudaryto mitybos plano. Netgi valgydama normaliai, kaip priklauso mano kūnui, jaučiausi kalta. Nes viduje labai norėjau sulieknėti, būtinai numesti svorio, todėl bandydavau vis po truputį riboti, o kiekvienas ribojimas iššaukdavo persivalgymus… Labai užtruko, kol atgavau alkio ir sotumo jausmus, bet man pavyko, ir tuo be galo džiaugiuosi, todėl norėčiau perduoti sergantiems, kad įmanoma ir po valgymo sutrikimų vėl valgyti intuityviai – ką nori, kiek nori – ir išlaikyti stabilų svorį, visada jausti normalų alkio ir sotumo jausmą!
Kaip į tai, jog susirgai valgymo sutrikimais reagavo tavo artimiausi žmonės – šeima, draugai?
Kol nepatekau į Valgymo sutrikimų centrą, žmonės mano aplinkoje galbūt ir įtarė, kad man kažkas negerai, nes kardinaliai kito svoris, tačiau niekas nebuvo pasakęs, kad „ei, galbūt tu sergi valgymo sutrikimais ir tau reikia pagalbos?“. Viską apsunkino ir tai, kad aš slėpiau savo ligą, vaidinau, kad man visada viskas ne tik kad gerai, bet tobulai, stebinau gerais pasiekimais, pažymiais, gera nuotaika. O kai ėmiau gydytis ir artimiems žmonėms atskleidžiau, nuo ko kenčiu, mažai kas buvo pajėgūs tą suvokti. Sunkiausia buvo mano tėvams, kadangi gydydamasi perėjau daug psichologinių lūžių. Pykau ant savęs, ant tėvų, ant viso pasaulio, gailėjau savęs, vėl nekenčiau savęs, jaučiau baimę. Tuo pačiu labai daug apie save sužinojau. Ir gydydamasi kardinaliai pasikeičiau, todėl dabar labai gerai save pažįstu, o santykiai su šeima yra tikrai nuostabūs… Gavau palaikymo iš draugų, šeimos, netgi mokytojų, niekada to nepamiršiu ir dabar nuolat noriu grąžinti „karmą“ padėdama kitiems.
Kaip tau pavyko įveikti valgymo sutrikimus?
Visų pirma, gydymas. Man jis truko vienerius metus, per kuriuos buvo daugybė pagerėjimų ir nuopuolių, 3 kartus gulėjau valgymo sutrikimų centre 6 savaites, kol atsistatydavau po atkryčių. Stengiausi laikytis dietologės sudaryto mitybos plano, lankiau psichoterapijas. Man padėjo ir tuometinis draugas, kuriam tikrai nebuvo lengva, bet jis stengėsi padėti man valgyti normaliai, drąsino, stiprino mano meilę sau.
Antra, nukreipiau skaudžią patirtį į gerus darbus. Žinau daugiau nei reikia apie tai, kaip mesti svorį, sportuoti ir panašiai. Žinau, kaip kenkti sau. O gydydamasi išmokau, kaip puoselėti save. Ir tai suteikė daug įkvėpimo, kurį nukreipiau įkurdama projektą „Final Fit Ladies“. Jame merginos, moterys kartu su profesionalų komanda siekia geriausios įmanomos fizinės formos, bet tik per meilę sau, Tikslai, figūros gražinimas ar net svorio metimas siekiami nuosaikiai, per 5 mėnesius, o sportas skirtas stiprinti viso kūno raumenyną ir tik iš sveikatinimo pusės.
Jame dalyvės yra visos kartu, komandoje. Aš nenoriu, kad būtų daugiau tokių, kurios užsidariusios savyje skausmingoje kovoje su savo kūnu ir beviltiškai tiki, kad visada teks riboti maistą, jo bijoti ir savęs nekęsti. Noriu, kad mes kartu išmoktume nebijoti maisto, mėgautis judėjimu, pasitikėti savimi. Sportas neturi būti savęs baudimo priemonė, o malonumas, pramoga, atgaiva po darbų, tarsi aktyvi meditacijos forma. O mityba neturi būti susijusi su kova, savęs kankinimu, kančia – gyvenimas per trumpas, o keli kilogramai tikrai nieko nekeičia! Todėl projekto komanda stengiamės stebėti ne kiek dalyvė sveria, o kaip jaučiasi. Ne kiek kilogramų štangą pakelia, o ar jaučiasi darbinga ir linksma. Nesu tam, kad gydyčiau visuomenę, bet norisi pradėti nuo mažų darbų. Būdama tokioje aplinkoje, motyvuodama kitus, stiprėju ir pati.
Kaip jautiesi, maitiniesi dabar?
Jau 3,5 metų neturėjau atkryčių ir man kasmet vis geriau. Negaliu sakyti, kad dabar man nesvarbu, kaip atrodo mano kūnas. Mano gyvenimo būdas glaudžiai susijęs su išvaizda: mano projektas yra apie kūno pokyčius, šokiuose save išreiškiu per kūną, be to, dažnai tenka padirbėti foto modeliu. Visa tai man savotiški iššūkiai. Gydydamasi išmokau, kad gėdą ir kompleksus galima įveikti elgiantis priešingai, nei sako tas jausmas. Pavyzdžiui, jeigu tau gėda nešioti akinius, nes esi įsitikinęs, kad tau netinka, ir todėl kasdien dėvi lęšius, tyčia išeik su akiniais. Jeigu nedrįsti pasirodyti be makiažo, tyčia visą savaitę nesidažyk, ir ta baimė tikrai sumažės. Aš tarsi hiperkompensuoju savo kompleksus, kad nebesu itin liekna, kad turiu ir riebaliukų, ir kitų trūkumų, drąsiai demonstruodama savo kūną, šokdama, pozuodama, ir jaučiu, kad priimti save tampa vis lengviau, o žmonėms kartais atrodau labiausiai savimi pasitikinti mergina pasaulyje.
Valgau intuityviai – ką noriu ir kada noriu. Neskirstau maisto į gerą ir blogą. Užtruko, kol įgavau pasitikėjimą savo kūnu. Žinau, kad jeigu jam nieko netrūks, tai jis nieko ir nekaups, ir pats stengsis palaikyti idealų svorį. Jau 3,5 metų sveriu 55 kg, nepaisant to, ar visiškai nejudu ir tris mėnesius puotauju atostogaudama prie švediško stalo, ar itin intensyviai treniruojuosi. Tiesiog jeigu daugiau judu, daugiau ir suvalgau. Taip, kartais pagalvoju, kiek daug aš valgau, tačiau stabilus svoris rodo, kad klausytis savo kūno – pati geriausia dieta, kurią esu bandžiusi.
Kokią žinią norėtum perduoti tiems, kurie įtaria valgymo sutrikimus?
Aš noriu perduoti žinutę, kad jeigu tu tyčia laikai per mažą svorį (pagal KMI) arba nuolat stengiesi sverti kiek įmanoma mažiau, jeigu jautiesi įklimpusi į ribojimų ir persivalgymo ratą, jeigu tavo gyvenime svorio metimas yra svarbiausias dalykas, jeigu jauti, kad nebemoki valgyti be baimės, gėdos ir kaltės jausmų, nekenti savo kūno – kreipkis pagalbos. Vilniuje yra Valgymo sutrikimų centras, kuriame dirba nuostabūs specialistai ir jie tikrai padeda. Ir pasveikti tikrai galima. Gali kreiptis į psichologus, psichoterapeutus, bet nelauk, kol liga atims iš tavęs visą gyvenimą. Tu nesi kalta(s) dėl to, kiek sveri, kiek suvalgai – nesi tik mėsos gabalas, kurį gali pjaustyti kaip nori, ir ne viskas yra valios reikalas: mes veikiami daugybės fizinių, psichologinių, genetinių faktorių. Nesigėdyk savo ligos – juk jeigu sirgtum diabetu nesvarstytum, ar gydytis? Taip ir valgymo sutrikimais – nei vienas nesame visų sričių profesionalas, todėl visiškai suprantama, kad gali reikėti pagalbos mokantis sveikos gyvensenos. Galvok apie tai, ką sugebi, kas tau sekasi, kur jautiesi gerai, ir drąsiai spręsk tas problemas, kurios kenkia tavo sveikatai ir gyvenimo kokybei.
Kartais į mane kreipiasi tos, kurios įtaria turinčios sutrikimų. Visuomet noriai padedu suprasti save, galbūt nukreipiu į pažįstamus specialistus… Tai darau dėl to, kad kai pati sirgau nežinojau tokių pavyzdžių. Buvo laikas, kai gyvenimas atrodė juodas ir neturėjau vilties pasveikti, išsilaisvinti, valgyti ką noriu, kiek noriu, priimti savo kūną, juo mėgautis…. Gydžiausi, tačiau būdavo sunkių atkryčių, kurie mažino viltį pasveikti, daug kartų svarsčiau apie savižudybę… Džiaugiuosi, kad nepasidaviau, tęsiau gydymą ir išsilaisvinau. Pagal statistiką, kas valandą pasaulyje miršta žmogus nuo anoreksijos, o trečdalis sergančių bulimija yra mėginę nusižudyti. Valgymo sutrikimai yra klaikios ligos ir apie jas kalbama tikrai per mažai. Yra daug mitų – kad valgymo sutrikimai yra tik apie maistą, kyla iš tuštybės ir noro būti gražiai, kad serga tik paauglės merginos, kad nuolatinis maisto ribojimas yra pagirtina ir kiekviena gali atrodyti kaip fitneso modelis, jei tik turi valios, o persivalgo tik „tinginės“… Pabandyk kalbėti apie tai. Jeigu abejoji, ar turi valgymo sutrikimų ir nedrįsti ar nežinai, kur kreiptis pagalbos, pradėk nuo žinutės man. Tikrai atsakysiu. Apkabinu kiekvieną, kuri šiuo metu kenčia, ir linkiu rasti kelią į pilnavertį ir laimingą gyvenimą.
Kristinos „Facebook“ profilį gali rasti ČIA.
