Loreta Norvaišaitė yra fotografė, kurianti ne tik žmonių portretus, bet ir patirtis, kurios palieka jausmą. Nuo pat pradžių, fotografija jai buvo kur kas daugiau nei technika ar tobula kompozicija. Tai, pasak moters, susitikimas su žmogumi, jo istorija, emocija, vidiniu pasauliu.
Nematomas ryšys su žmogumi
„Man nesvarbu, ar prieš mano objektyvą stovi jaunavedžiai, menininkai, verslininkai ar tiesiog žmogus, norintis įamžinti tam tikrą savo gyvenimo etapą. Kiekvieną jų matau kaip unikalią istoriją, kurią man patikėta perteikti. Man fotografija, o taip pat ir visa kūryba, visada buvo ir bus apie ryšį – tą nematomą, bet stiprų ir energiją tarp sutiktų žmonių. Labai svarbu, jog asmuo atsivertų, jaustųsi saugiai ir laisvai būtų savimi. Tad kaskart siekiu ne tik sukurti gražų vizualą, bet ir padovanoti žmogui jaukią, prasmingą, įkvepiančią patirtį, parodyti žmogui jo unikalų grožį“, – atviravo fotografė.
Ji jaučia didžiulį dėkingumą kiekvienam, kuris pasirenka ją kaip savo istorijos pasakotoją.
„Su tuo kartu ateina ir atsakomybė – o kas, jei tai vienintelis mūsų susitikimas? Tad kiekvieną kartą fotografuodama atiduodu viską, ką tuo metu galiu geriausio, kad žmogus išeitų ne tik su sau patinkančiomis nuotraukomis, bet ir su jausmu, kuris liks ilgam. Lyg kelionė į save, naujas savęs atradimas, priminimas apie savo vertę ir grožį“, – paaiškino menininkė.
Pirmasis fotoaparatas – juostinis
Paklausta, kaip ir kada prasidėjo jos kelionė į fotografijos pasaulį, Loreta teigė, kad visko pradžia – vaikystėje, augant kaime, apsuptame gamtos grožio.
„Gamta tapo mano pirmuoju įkvėpimu, kurio grožį norėjosi įamžinti. Atsimenu tą jaudulį, kai už pirmus sutaupytus pinigus dar pradinėje klasėje, nusipirkau savo pirmąjį fotoaparatą – paprastą juostinį. Tačiau tada man jis buvo stebuklingas. Kiekvienas kadrų paspaudimas buvo tarsi mažas atradimas. Fotografavau viską: pievose besistiebiančias gėles, lietaus lašus ant lango, saulėlydžius, kurie atrodė lyg nutapyti danguje. Tai buvo mano būdas ne tik stebėti pasaulį, bet ir jį suprasti, išsaugoti jo akimirkas“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji dar ir šiandien prisimena, kaip drebančiomis rankomis nešė pirmąją juostelę į fotolaboratoriją.
„Bijojau ją išimti pati… O kas, jei sugadinsiu, jei visas tas grožis tiesiog išnyks, apsišvietus juostelei? Technika niekada nebuvo mano stiprioji pusė, bet visada žinojau viena – tikros emocijos, tikras ryšys su pasauliu yra kur kas svarbiau nei tobuli nustatymai“, – pasakojo fotografė.
Portretų žavesys
Iš visų fotografijos sričių, Loretą labiausiai žavi portretai.
„Ne tik kaip fotografijos žanras, bet ir kaip būdas pažinti žmogų, jo emocijas, vidinį pasaulį. Man portretas yra daugiau nei sustabdyta akimirka. Tai – istorija, kuri slypi žvilgsnyje, kūno kalboje, net tyloje tarp kadrų. Kiekvienas žmogus unikalus, todėl kiekviena fotosesija – nauja patirtis ir atradimas. Man svarbu sukurti erdvę, kurioje klientai gali atsipalaiduoti ir tiesiog būti savimi. Tik tada gimsta autentiški, tikri vaizdai, kuriuose atsispindi ne tik žmogaus išorė, bet ir jo vidinė šviesa“, – sakė ji.
„Portretai man dažnai neatsiejami nuo gamtos. Ji nėra tik fonas. Ji – gyvas kūrėjas, emocijų šaltinis, kuris įkvepia ir padeda atsiskleisti labiau negu studijoje. Būtent gamtoje žmonės atsipalaiduoja labiausiai. Jų laikysena tampa lengvesnė, žvilgsnis švelnesnis, o šypsena natūralesnė. Ypatingai pavasarį ir vasarą, kai visa aplinka prisipildo naujos gyvybės ir spalvų, fotosesijos įgauna dar daugiau magijos“, – tikino menininkė.
Gaudė svarbiausias gyvenimo akimirkas kitiems
Pasiteiravus, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria savo karjeroje, Loreta atviravo: „kai supranti, kad visi iššūkiai, bet tuo pačiu ir visos galimybės priklauso tik nuo tavęs, kad kiekvienas sprendimas, kiekviena kryptis ir net klaidos yra tavo pačio atsakomybė, tai tampa ne tik didžiausia laisve, bet ir didžiausiu išbandymu“.
Pasak moters, būti fotografu reiškia ne tik kurti, bet ir nuolat priimti sprendimus, ieškoti būdų, kaip augti, kaip išlikti įkvėptam ir neprarasti meilės tam, ką darai.
„Vienas didžiausių iššūkių – sezoniškumas. Daugiau nei dešimtmetį dirbau vien tik vestuvių fotografe, o tai reiškė intensyvų darbą vasarą ir savaitgaliais – būtent tada, kai gamta kviesdavo pabūti su artimaisiais ar tiesiog sustoti. Tačiau vietoje to aš skubėjau iš vienos šventės į kitą, stengdavausi pagauti svarbiausias gyvenimo akimirkas kitiems. Tai buvo graži, bet intensyvi patirtis. Sprendimas sumažinti vestuvių užsakymų kiekį ir perėjus daugiau prie asmeninių, šeimos fotosesijų, leido man labiau subalansuoti darbo ir poilsio ritmą. Fotografuodama mažesnį klientų skaičių, galiu ne tik kurti prasmingesnius ryšius su žmonėmis, bet ir išvengti perdegimo“, – atviravo ji.
Naujas puslapis – gyvenimas Vilniuje
Kitas iššūkis – aplinka. Klaipėda – nuostabus miestas, apsuptas gamtos, tačiau Loretai trūko kūrybinės bendruomenės ir įkvėpimo, kurį gali suteikti gyvybingas kultūrinis gyvenimas.
„Prieš porą mėnesių atsikrausčius į Vilnių ir jau spėjau pajusti naują kūrybinį impulsą. Čia gausu menininkų, galimybių bendradarbiauti, vietų, kurios skatina ieškoti ir kurti. Vilnius atvėrė duris ne tik naujiems projektams, bet ir platesniam požiūriui į savo kūrybą“, – sakė pašnekovė.
„Vis dėlto didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriu kasdien – darbas su savimi. Būti laisvai samdoma fotografe reiškia, kad viskas yra tik mano rankose. Reikia ne tik kūrybiškumo, bet ir disciplinos, jog kiekvienas projektas būtų išpildytas iki galo. Tai nuolatinė savęs patikra, tačiau kartu ir didžiausia dovana. Kiekvienas iššūkis mane augina, kiekviena patirtis veda į priekį, o kiekvienas žmogus, kurį sutinku, tampa dalimi šios kelionės“, – džiaugėsi moteris.
Fototerapijos galia
Loreta užsiima ir fototerapija. Tai – daugiau nei įprasta fotosesija. Tai, anot moters, kelionė į save, kurioje fotografija tampa ne tik meno forma, bet ir būdu pažinti, priimti bei pamilti save.
„Kai žmogus atsiduoda šiam procesui, jis ne tiesiog pozuoja prieš objektyvą – jis atsiveria, leidžia sau jausti, būti pažeidžiamas ir tikras. Nuotraukos tampa ne tik atspindžiu, bet ir mažyte istorijos dalimi, kurioje slypi emocijos, išgyvenimai ir autentiškumas“, – paaiškino specialistė.
Šioje kelionėje svarbiausia – atmosfera. Ją fotografė kuria ne tik per šiltą bendravimą, bet ir per ritualus, kurie jai pačiai padeda kasdienybėje jaustis sąmoningesnei ir labiau susijusiai su savo vidumi.
„Noriu, kad žmogus, atėjęs į fotosesiją, jaustųsi saugus, priimtas ir laisvas. Laisvas būti savimi – su visais savo džiaugsmais, nerimu, netikrumu ar netikėta šypsena. Kai leidžiame sau tiesiog būti, fotografija tampa natūraliu to pratęsimu – ji nekuria dirbtinio įvaizdžio, o atspindi tikrą, gyvą žmogų. Tarsi pokalbis su savimi, tik vietoj žodžių kalba vaizdai“, – teigė ji.
Jaučiasi pilni pasitikėjimo savimi
Todėl Loretai svarbu, kad ši patirtis būtų daugiau nei tiesiog fotosesija. Kad ji taptų akimirka, kurioje žmogus gali jaustis matomas, girdimas ir vertinamas.
„Žmonės, kurie dalyvauja fototerapijoje, dažnai pasakoja, kaip po sesijos jaučiasi atsinaujinę ir pilni pasitikėjimo savimi. Jie gauna nuotraukas, kuriomis nori dalintis, kuriose patinka sau. Tai man – džiaugsmas ir įkvėpimas, nes žinau, kad mano darbas padeda kitiems suprasti savo vertę ir grožį. Ypatingai tada, kai suabejojame savimi. Taip kiekviena nuotrauka tampa liudijimu, kad visi esame vertingi ir gražūs – tiek išorėje, tiek viduje“, – pabrėžė fotografė.
