Dizainerės Katrinos Knizikevičiūtės (20) nepastebėti neįmanoma net visko mačiusio Londono gatvėse. Savo ryškiu įvaizdžiu ir neįprastais sprendimais mergina spėjo patraukti Anglijos fotografų, mados namų ir modelių agentūrų dėmesį. Tačiau kino dievaitės Catherine Deneuve garbei Katrinos vardą gavusi mergina neskuba paskui kiekvieną pasiūlymą. „Dior“ suknelėmis nuo vaikystės puošta kaunietė kryptingai siekia slapčiausios svajonės – Londone atidaryti savo mados namų duris.
Iš lėlytės į kovotoją
Kokia buvai vaikystėje? Nuo mažens mokeisi muzikos, vėliau dailės… Atrodo, kad buvai meniškos sielos.
Menas mano gyvenime visuomet buvo labai svarbus. Jis vis dar gelbėja mane nuo liūdnų minčių, įkvepia, padeda atsipalaiduoti, iš naujo atrasti ką nors naujo savyje. Kitaip sakant, geriau pažinti save pačią. Menas yra vienas iš nuostabiausių dalykų, kuris padeda neprarasti vilties šiame paviršutiniškame, apsukriame pasaulyje. Muzikos mokykla išugdė neapsakomai jautrų pojūtį ne tik garsams, bet ir jausmams, žmonėms, jų psichologijai. O dailė padeda išreikšti save.
Tavo vardas ir pavardė neatrodo lietuviški. Ar yra istorija, kaip gavai tokį išskirtinį vardą? Taip, istorija yra! Kai gimiau, tėvai kurį laiką bandė nuspręsti, koks vardas man turėtų tikti labiausiai. Svarstė tarp Lauros, Simonos, Kotrynos, bet nė vienas neprilipo. Tuo metu močiutė, atsivertusi žurnalą, pradėjo skaityti straipsnį apie prancūzų aktorę Catherine Deneuve. Jos gyvenimo istorija ir grožis įkvėpė mano močiutę, jos dėka tuomet ir gavau stiliaus ikonos, Catherine, vardą.
Viename interviu skaičiau, jog vaikystėje turėjai „Dior“ suknelę. Ar visuomet gaudavai ko užsigeidusi? Buvai labiau išlepinta princesė ar maištininkė, viską bandanti pasiekti pati?
Esu pirmas vaikas šeimoje. Galbūt buvau netikėta, bet visai šeimai atnešiau darnos ir meilės. Tas metas buvo labai džiaugsmingas ir sėkmingas, ypač mano tėvams, todėl buvau lepinama ir mylima. Minėtos suknytės kaltininkė mano mama. Ji buvo tikra modistė nuo mažens, tad labai mėgdavo žaisti su manimi, rengti kaip lėlytę. Nors ir buvau lepinama, turiu prisipažinti, kad noras viską pasiekti pačiai yra milžiniškas. Užaugau šeimoje, kur vyras yra šeimos galva, tačiau aš kovoju už moterų teises, lygybę ir tikiu, kad viską pasieksiu tik savo pačios jėgomis. Manau, feminizmas šiais laikais yra labai gili tema, galbūt dažnai ignoruojama ir laikoma ne tokia rimta. Tik išplaukęs į plačius vandenis pradedi suprasti visko įtaką ir reikšmę.
Stiliaus protestas
Būdama aštuoniolikos Kaune pristatei savo pirmąją drabužių kolekciją „Mano jausmų medžioklė“. Kiti tokių metų žmonės tik stoja į kostiumo dizaino studijas. Kaip tave patraukė drabužių dizainas? Kodėl nusprendei iškart imtis ne mokslų, o darbų?
Studijuoti mados dizainą nusprendžiau ganėtinai anksti, tad jau ilgai žinojau, ką norėsiu veikti gyvenime. Kolekcija buvo mano baigiamasis darbas dailės mokykloje. Tuomet dar nesimokiusi dizaino sukūriau ir savamoksliškai pasiuvau šešis modelius, nusprendžiau pristatyti juos viešai. Kolekcija nebuvo labai įspūdinga, iki nepriekaištingos kokybės trūko daug darbo, tačiau pamaniau, kad noriu žengti pirmąjį žingsniuką ir surengti pristatymą. Be to, Lietuvai labai trūksta mados renginių, tad kodėl gi ne.
Esi labai fotogeniška, pozavai ne vienam fotografui. Ar dažnai pozuoji? Galbūt teko išbandyti šį amatą ir profesionaliai?
Ganėtinai dažnai. Ir kuo toliau, tuo dažniau. Teko išbandyti modelio darbą ir profesionaliai. Iš tiesų bandžiau patekti į vieną Lietuvos modelių agentūrą, bet gavau atsakymą, kad esu per stambi. Išvykau į Londoną, ten taip pat buvau pastebėta. Kelis kartus ėjau podiumu, filmavausi klipuose, dirbau su žinomais fotografais. Esu gavusi pasiūlymų atstovauti kelioms Londono modelių agentūroms, bet nežinau, ar šis darbas man. Mieliau einu stilistės pareigas.
Kaip tavo artimieji ir draugai reagavo į apsisprendimą tapti dizainere? Ar bandė atkalbėti?
Draugai visuomet palaikė, kiti „draugai“ pašiepė, o šeimoje buvo visko. Vieni palaikė, kiti manė, jog tai nerimta ir bus tik mano pažaidimas. Visko buvo. Vieni tikėjo nuo pradžių, kiti abejojo viskuo ir turbūt dar netiki lig šiol…
Tavo pačios stilius atrodo taip, lyg būtum nulipusi nuo podiumo. Netradiciniai sprendimai, drąsios idėjos ir elegancija traukia akį. Iš kur semiesi idėjų savo stiliui?
Nesistengiu nieko stebinti, esu tas, kas esu, rengiuosi pagal nuotaiką. Kartais naudoju drabužius nuotaikai pagerinti, kartais nepasitenkinimui išreikšti: lyg protestuoju ir bandau šį tą įrodyti visuomenei, ypač kai būnu Lietuvoje. Myliu madą, tai neabejotinai yra menas, savęs išraiška. Sunku apibūdinti žodžiais… Mėgstu drabužius, kurie priverčia jaustis keistai. Ar drabužiai tau kaip įrankis provokuoti tiek save, tiek aplinkinius? Naujoms mintims, idėjoms… Labai gerai pasakyta! Tą ir turėjau omenyje anksčiau – savęs išraišką. Noras, sugebėjimas prakalbinti drabužį, atskleisti savo asmenybę ir įsitikinimus.
Į darbą su chalatu
Įprastai kostiumo dizaineriai rengiasi juodais megztiniais aukštu kaklu, juodais džinsais. Kodėl tau svarbu rengtis ryškiai, išskirtinai?
Kai dirbu dieną naktį, tikrai nei dažausi, nei bandau rengtis ypatingai. Įšoku į vaikino treningą, apsivynioju kailine apykakle ir išeinu į studiją. Kartais net apsvarstau galimybę tiesiog išeiti iš namų su chalatu. Kai ateina ilgai laukta pristatymo diena, pasipuošiu – juk švenčiu sunkaus darbo rezultatus.
Baigusi mokyklą išvykai į Angliją, ten Midlsekso universitete studijuoji mados dizainą. Kodėl pasirinkai išvykti? Londonas patraukė galimybėmis, mada, kultūra?
Manau, Londone yra kur kas daugiau galimybių išreikšti save ir siekti aukštumų. Lietuva vis dar besivystanti šalis, ypač mados klausimu. Žmonės čia gyvena savo burbule ir bijo iš jo išlįsti, patys to net nesuvokdami. Bando nuslopinti tuos, kurie nori būti kitokie, ir tokius dažniausiai smerkia. Tai, ką darau Londone, kokia laisva jaučiuosi vaikščiodama gatvėmis, dirbdama savo darbus ir vis susipažindama su naujais, be galo įdomiais žmonėmis, neįgyvendinama Lietuvoje. Niekada negalėčiau taip pat jaustis ir tą patį veikti čia.
Ką Londone veiki po paskaitų? Ar tenka išbandyti jėgas mados srityje?
Prieš metus pradėjau dirbi dizainerio Jaspero Garvidos mados namuose „Ethologie by Jasper Garvida“. Jo dėka jau du kartus ruošiau manekenus vitrinoms vienuose iš geriausių Londono viešbučių. Taip pat antrą kartą stilizavau visus jo modelius Londono mados savaitėje ir atlikau pagrindinius dešinės rankos darbelius. Šiais metais Jasperas suteikė galimybę pačiai parengti visą kolekcijos stendą. Esu be galo laiminga sutikusi žmogų, kuris manimi taip pasitiki. Be to, laisvu laiku rengiu fotosesijas, atlieku stilistės, meno direktorės darbus. Praeitą mėnesį taip pat subūrėme talentingų žmonių komandą ir pradėsime Londone rengti naktinius meno bei mados renginius.
Ar esi iš tų dizainerių, kurie patys siuva kolekcijų drabužius?
Tikrai taip.
Toli gražu ne kiekviena galėtų išeiti į gatvę apsirengusi tavo stiliumi. Ar dažnai iš praeivių sulauki replikų dėl išvaizdos?
Sulaukiu ir replikų, ir komplimentų. Komplimentai vis skatina stengtis, įkvepia judėti pirmyn, dėl to esu už juos labai dėkinga. O replikos… Žinoma, visko turi būti po truputį, priimu jas su džiaugsmu, jei jos pagrįstos ir sąmoningai parinktos. Juk tai mano šansas tobulėti. Tačiau kartais žmonės nesupranta, kaip kenkia žmogui ir jo aurai sakydami kažką iš pykčio, juokdamiesi ir aplink skleisdami šlykščius komentarus. Nesuprantu, ar tai verčia juos jaustis geriau ir ar jiems ne gėda dėl savęs.
Stilinga meilė
Londone tai normalu, tačiau tėvams turbūt keista, kad draugauji su užsieniečiu. O gal anaiptol? Ar jie nuo vaikystės tau leido savarankiškai priimti sprendimus?
Nebuvau laikoma už pavadėlio ir visada buvau atsakinga už savo pačios veiksmus. Galbūt anksčiau tėvai ir nuspręsdavo, su kuo jų vaikas gali būti, o su kuo ne. Žinau ne vieną atvejį, kai jaunuoliai buvo ir supiršti. Tačiau dabar esu visiškai įsitikinusi, kad laikai pasikeitė ir kiekvienas žmogus turi laisvę pats priimti sprendimus savo gyvenime ir būti su tuo, su kuo jo širdis geidžia. Tėvai gali palaikyti arba duoti patarimą, bet niekada negali daryti įtakos patiems santykiams. Mano vaikinas, aktorius Rolanas Bellas, yra mylintis, rūpestingas, be galo nuostabus žmogus, labai daug reiškiantis mano gyvenime. Nežinau, kodėl mano tėvai turėtų būti prieš. Už tai juos labai vertinu.
Kas tave labiausiai įkvepia kurti? Menas, gyvenimas, kiti dizaineriai? Anksčiau pasitelkdavau vien savo jausmus. Įkvėpimo ieškodavau viduje, savo išgyvenimuose. Dabar įkvėpimo ieškau visur, kur tik įmanoma: gatvėse, žmonėse, mene, buityje, savo pomėgiuose, kituose žmonėse, religijose… Bandau pastebėti dalykus, kurių egzistavimas galbūt niekada nebuvo sureikšminamas. Yra begalė dizainerių, kurie mane žavi. Tarp jų Alexanderas McQueenas, Johnas Galliano, Christianas Dioras, Givenchy, Marko Mitanovski, Garethas Pughas, Karlas Lagerfeldas ir kiti.
Ar pasvajoji, kaip tavo gyvenimas atrodys po penkerių metų? Galbūt svajoji apie savo mados namus ar prekių ženklą?
Kartais pasvajoju apie tolimesnį laiką. Vis galvoju, ką būsiu pasiekusi, kai būsiu 40-ies, arba kaip atrodysiu, kai jau turėsiu anūkų. Kaip atrodys mano namai, mano darbo vieta, žmonės, kurie man dirbs, ir žmonės, kuriems dirbsiu aš. Manau, svajos apie penkerius metus į priekį būtų planavimas. O planuoti man nelabai sekasi. Žinoma, visada galvoje sukasi planai apie rūbų liniją…
Fotosesijos, raudonas kilimas, prabangios suknelės… Ne kiekviena studentė gali pasigirti tokia kasdienybe. Kaip tau pavyko tai pasiekti?
Kai nebijai būti savimi, visos galimybės žmogui atsiveria daug lengviau. Niekuomet nelinkėčiau žmonėms sekti ar kopijuoti sėkmės istorijų. Statistikos sudaromos iš stereotipų, o žmogui būti stereotipu – tai tiesiog egzistuoti. Kiekvienas turime savų svajonių ir siekių. Vieni prisibijome žengti drastišką žingsnį, nevisiškai pasitikime savimi ir bijome rizikuoti, ką nors prarasti. Manau, svarstymai priklauso nuo žmogaus asmenybės. Norėčiau tik palinkėti, kad baimė ir dvejonės niekam neužtvertų plačių ir tolimų kelių. Nebijokime siekti savo svajonių.
