Joringis Šatas (20) – jaunas vaikinas, VDU studentas, galintis drąsiai tarti “Aš – stilistas!”. Kodėl? Visai neseniai jis laimėjo Agnės Jagelavičūtės, Kęsto Rimdžiaus ir prekybos centro “Ozas” konkursą “Aš – stilistas!”, kurio prizas – galimybė dirbti stilistu prekybos centre “Ozas”.
Nors Joringis dar tik studijuoja, jis gali pasigirti, jog yra dirbęs su tokiais žymiais žmonėmis kaip modelis Karolina Toleikytė ar Lietuvos grietinėlės ir elito atstovė Asta Valentaitė. Tačiau tai – ne pabaiga, o Joringiui dar viskas priešakyje. Todėl šiandien jis dalinasi savo mintimis apie stilių, stilisto darbą ir duoda patarimus toms, kurios nori būti madingos.
Papasakok nuo ko prasidėjo tavo noras būti stilistu? Ar kas nors tave paskatino, įkvėpė? O galbūt tu tiesiog jautei, kad mada yra tavo pašaukimas?
Pasakysiu įžūliai – jau gimiau su madingais marškiniais (juokiasi). Kiek save pamenu, visada buvau apsuptas labai stilingų žmonių, pradedant nuo pačių artimiausių – Mama, Močiutė, Senelis, Teta. Vėliau sutikau daugybę įkvepėjų, draugų, kuriems mada nėra tik drabužis.
Ar kada nors galvojai apie kokią nors kitą profesiją?
Iš tikrųjų, labai ilgai buvau susijęs su muzika ir maniau, kad visuomet dainuosiu, tačiau taip nutiko, kad nusprendžiau iš tos srities pasitraukti. O vėliau pakankamai ilgai galvojau apie ekonomiką. Tačiau po to supratau, kad tai yra per mažai kūrybinės laisvės turintis mokslas ir jis paprasčiausiai ne man. Būtent tada ir pradėjau galvoti, kad būtų smagu savo gyvenimą sieti su mada, renginiais ar galbūt netgi kinu. O dabar ir atsirado tokia proga (laida “Aš – stilistas!, kurią laimėjo Joringis – aut. past.).
Šiuo metu esi studentas. Ką studijuoji? Ar taip kaip nors susiję su stilisto specialybe?
Studijuoju kūrybines industrijas Vytauto Didžiojo Universitete.
Ar yra žmonės ar įvykiai, iš kurių tu semiesi įkvėpimo tiek rengdamasis pats, tiek rengdamas kitus?
Mane įkvepia įvairiausi žurnalai, nuotraukos. Būna, kad vartai ką nors, pamatai įdomią nuotrauką… Atrodo, kad jos iš karto neįsimeni, bet ateina laikas, prieš akis iškyla vaizdinys ir galbūt panaudoji kokią nors detalę ar toje nuotraukoje ieškai įkvėpimo savo projektui. Tačiau tikrai nemėgstu kopijuoti – viską interpretuoju savaip.
Ar seki mados tendencijas, labai jomis domiesi? Ar skiri tam daug laiko?
Tendencijų stengiuosi nesureikšminti, nesu jų sekimo fanatikas. Tačiau labai įdomu ką kuria dizaineriai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Mėgstu nueiti pažiūrėti Lietuvos dizainerių kolekcijas, jų nuotraukas. Dizainerius, kuriais žaviuosi, stengiuosi sekti socialiniuose tinkluose – pavyzdžiui Facebooke ar Instagrame , o tai iš dalies ir yra tendencijų sekimas. Jeigu reikėtų tokius žmones įvardinti, tai ypač iškirčiau Elie Saab – jis kuria pačias gražiausias sukneles, kokias gyvenime esu matęs. Nuo jo kūrinių tiesiog negaliu atplėšti akių. Žinoma, seku ir mūsų Juozą (Juozas Statkevičius – aut.past), kurio darbai yra pasaulinio lygio.
Kaip vertini Juozo Statkevičiaus pasirinkimą pardavinėti savo kūrybą Statoil degalinėse?
Apie tas kuprines išgirdau tik prieš keletą dienų ir pats jų dar nemačiau, todėl sunku būtų ką nors pakomentuoti. Nors, manau, kad niekas gyvenime nėra daroma be reikalo.
Ar tavo draugai ir šeima klausia tavo nuomonės aprangos klausimu?
Klausia, labai dažnai. Būna “O, Jori, ryt renginys, ką nors sugalvok.” Tada atsiunčia visos savo spintos nuotraukas ir aš renku ką nors tinkamo. Vėliau daugelis net nebesiunčia nuotraukų, nes ir taip atsimenu jų garderobą. Bet tai labai smagu. Mano nuomonės klausdavo dar daug metų prieš projektą ir tai visuomet buvo malonu.
Asmeninio albumo nuotr.
Ar nesigaili, kad nuėjai į projektą “Aš – stilistas”?
Tikrai ne. Visos emocijos vis dar nenuslūgusios ir labai džiaugiuosi šiuo projektu. Aišku, ir organizatoriams, ir mums tai buvo nauja, tačiau labai greitai įsivažiavome ir tapome viena didele šeima.
Ar projekte nebuvo kokių nors intrigų ar nemalonių incidentų?
Na, jeigu kalbėti tik apie mane, tai galiu pasakyti, kad tiek su dalyviais, tiek su rengėjais ir komisija sutariau labai gerai. Gal tarp kitų dalyvių ir buvo kokių nors nesutarimų, bet aš tokiais dalykais nesidomėjau. Mano mėgstamiausia frazė tą ir pasako “ne žodžiais, o darbais”.
Ar nenusivylei finalinėje laidoje išgirdęs, kad nesi vienintelis laimėtojas, o prekybos centras “Ozas” pasiūlė darbą ne tik tau, bet ir tavo konkurentui Evaldui?
Ši žinia man nesukėlė jokių blogų emocijų, turbūt buvau per daug laimingas ir neturėjau laiko net pagalvoti apie tai. O be to, juk aš laimėjau pirmąją vietą, todėl ir jaučiuosi laimėtoju.
Tu pats, kaip asmenybė, labiau mėgsti dirbti individualiai ar komandoje?
Vienam viską daryti kur kas paprasčiau. Viską pasidarai pats, nuo A iki Z, o jeigu kas nors nepavyksta, gali kaltinti tik save patį. Tada nekyla noras ko nors kaltinti, badyti pirštais. Ta
iau ne kartą yra tekę dirbti komandoje ir sekėsi puikiai. Reik atrasti žmones, kurie gali tave papildyti, o tu juos. Tada rezultatai nustebina net pačius save.
Prisimenant projektą, ar galėtum išskirti žmones, su kuriais buvo maloniausia ar įdomiausia dirbti?
Su visais dirbti buvo smagu. Projektas padėjo pakeisti nuomonę apie žmones, kurių neteko pažinoti ir buvau susidaręs stereotipinę nuomonę. Smagu, kad po projekto jaučiuosi puikiai sutariantis su daugeliu modelių, kuriuos teko rengti. Pavyzdžiui, Karolina Toleikyte. Taip pat galėčiau išskirti Joaną Bartaškienę, kuri buvo draugiška, labai gyvybinga ir palaikė kiekvieną dalyvį, rodos, išgyveno kritiką kartu su mumis.
Ar yra žmonių Lietuvoje, su kuriais norėtum dirbti, kuriems norėtum kurti stilių?
Tiesą sakant, su visais, su kuriais kada nors norėjau dirbti, man jau teko padirbėti. Pavyzdžiui, su Agne Jagelavičiūte, Kęstu Rimdžiumi, Asta Valentaite, Inga Jankauskaite bei daugeliu kitų.
Asmeninio albumo nuotr.
Pats esi dirbęs modeliu. Kaip vertini šiuolaikinį modelių kultą, kuomet tiek daug merginų renkasi šią profesiją arba apie ją svajoja?
Ne visada norai yra lygūs galimybėms. Tačiau kiekvienas dizaineris ar užsakovas turi savitą modelio viziją, todėl tikėtina, kad daugelis merginų ar vaikinų, tampančių modeliais, atras savo nišą ar savo kūrėją, kuris norės su jais dirbti. Vis dėlto manau, kad reikia suprasti, jog tai netruks visą gyvenimą. Siūlyčiau tai palikti kaip pomėgį, hobį, dėl to neatsisakyti mokslų, studijų, aš pats neįsivaizduoju gyvenimo, kuriame nebūtų jokio išsilavinimo. Nes grožis yra labai laikinas dalykas, o mokslai suteikia pagrindą bei saugumo jausmą.
Ar nemanai, kad įsibėgėjusi tavo, kaip stilisto, karjera gali tave paskatinti nustumti studijas į antrą planą?
Viską galima suderinti, esu tuo įsitikinęs. Ir nors dabar jaučiu, kad studijas kartais nustumiu į šoną, bet stengiuosi nueiti į visus atsiskaitymus, paskaitas. Nors kartais pasimokyti laiko ir nėra.
Ar pajautei, kad projekto metu ar po jo tiek universitete, tiek šiaip gyvenime atsirado daugiau norinčių su tavimi bendrauti, padaugėjo dėmesio?
Labiausiai tai pasijautė socialiniuose tinkluose, kur ėmė daugėti mano sekėjų. Labai malonu, kad žmonės domisi tavo darbais, o jeigu atsiranda norinčių pabendrauti – stengiuosi visiems atrašyti. Vis dėlto, smagu, kad galiu pasigirti tuo, jog nuo pat pirmos laidos jaučiau milžinišką aplinkinių palaikymą, jų stiprų norą, kad laimėčiau. Kartais atrodė, kad draugai ar šeima manimi tiki labiau, nei aš pats. Džiaugiuosi, jog pavyko išvengti pavydo ar apkalbų. Na, arba aš jų tiesiog nepastebėjau.
Asmeninio albumo nuotr.
Kaip vertini aplinkinių mados suvokimą? Ar galėtum įvardinti dažniausiai pastebimas klaidas?
Kartais manau, jog žmonės nesupranta, kad nebūtina išleisti milijonų, jog atrodytum nuostabiai. Atrodo, kad daug kam nėra ir išvystyto noro atrodyti gerai, save prižiūrėti, pasipuošti. Mums dar labai toli iki Milano ar Paryžiaus, tačiau reikalai tvarkosi ir Lietuva neabejotinai juda į gerą pusę. Vis dėlto, einant gatve man užkliūna tai, kiek daug visko žmonės ant savęs susikrauna. Ir grandinėlė, ir žiedelis, ir blizgantis laikrodis, ir dar auskariukai, ir dar blizgantis diržas, ir marškinėliai su didžiausiu žėrinčiu logotipu ant krūtinės. Labai nemėgstu tokio pigaus, perkrauto stiliaus. Kaip sakoma, mažiau yra daugiau. Liūdna, nes daugelis vis dar visiškai nemoka derinti ne tik skirtingų stilių, bet ir skirtingų spalvų. Siūlau niekada nesirinkti padirbinių, nesivaikyti etikečių. Nes kartais einant gatvėje ir pamačius tokius dalykus, norisi prie žmogaus prieiti ir paklausti “kodėl?”. Arba pasiūlyti jam savo pagalbą.
Ką pasiūlytum žmonėms, kurie nori atrodyti madingai?
Nesivaikykite madų. Iš to, kas madinga, išsirinkite akcentą, o ne viską kopijuokite aklai, nes mažai tikėtina, kad viskas jums tiks. Visada geriau nusipirkti vieną klasikinį paltą keliems sezonams, o ne kasmet pirkti vis ką nors naujo, kas tuo metu yra “ant bangos”. Siūlau negalvoti, kad labai brangus drabužis garantuoja stilingą įvaizdį. Esu matęs tobulų derinių, surinktų padėvėtų drabužių parduotuvėse ir kainuojančių vos kelis litus.
