Vilniečių Jono Kriščiūno ir jo žmonos Monikos Kazakevičiūtės-Kriščiūnienės istorijos vertos ir knygos, ir filmo scenarijaus. Iš pažiūros jiedu labai skirtingi: jis vandens sporto ir snieglenčių fanatikas, ji – Vilniaus gatvės madą diktuojanti savo prekės ženklo kūrėja. Tačiau abu visko, ką turi, pasiekė vedami didelės meilės tam, ką daro, ir begalinio noro pasiekti užsibrėžtą tikslą. Todėl sutikę vienas kitą nesuabejojo – tai yra tas vienintelis žmogus, su kuriuo norisi praleisti visą likusį gyvenimą.
Tiek Jonas, tiek Monika nuėjo netrumpą kelią, kuriame netrūko nei kliūčių, nei trumpalaikių kelio metimų dėl takelio, kol pasiekė tai, ką turi šiandien. Tačiau ryžtas ir tolumoje laukiantis tikslas neleido sustoti ir vedė į priekį. Todėl Jonas ir Monika – naujojo adidas EQT batelio, šį sezoną pasitinkančio šūkiu „Viskas, kas svarbu. Nieko, kas ne“, ambasadoriai Lietuvoje.
Aistrą pavertė verslu
Jonas už tai, ką turi šiandien, labiausiai dėkingas sportui. „Mano vaikystė buvo labai šviesi. Ji prabėgo Vilkaviškyje, beveik viską laiką praleidau prie ežero buriuodamas, remontuodamas laivą – vanduo mane be galo traukė. Paauglystėje persikraustėme į Vilnių ir iš tobulo vaiko angelo veidu tapau blogiuku, o aistra sportui pirmaisiais metais buvo nugesinta. Tuo metu ateitis rūpėjo mažiausiai, kur kas svarbiau buvo išgyventi šią dieną. Buriavimą pakeitė rajono chebros su visais to laikmečio atributais. Tačiau tas noras būti ant vandens manyje vis dar tūnojo. Kurį laiką blaškęsis tarp vieno ir kito, nusprendžiau padėti tašką. Ir šiandien manau, kad būtent aistra sportui mane ištraukė iš rajono blogąja jo prasme“, – pasakoja „Boardsports“ ir „Salt“ parduotuvių savininkas.
Iš aistros, o ne iš noro pasipelnyti, kilo ir idėja apie „Boardsports“. „Į vandens sportą pasinėriau stačia galva. Toks jau esu – jei randu tai, kas man patinka, aplink daugiau nieko nematau – užsibrėžiu tikslą ir jo siekiu. O jį pasiekęs užsibrėžiu naują. Todėl galima sakyti, kad „Boardsports“ yra mano asmeninių ambicijų patenkinimas. Apie kitus iš pradžių negalvojau – naujausios sporto įrangos reikėjo man. Aš norėjau ją gauti pirmas, norėjau nuo nieko nepriklausyti. O tada suvokiau, kad tokių kaip aš, greičiausiai, yra ir daugiau. Tuo metu dar daugiau buvo tų, kurie net nežinojo kas yra, tarkim, vandenlenčių sportas – vadinasi, nežinojo, kad galbūt ir jiems jo reikia. O šiandien apie vandenlentes žino turbūt net močiutės kaime – be galo džiaugiuosi prie to prisidėjęs“, – tikina J. Kriščiūnas.
„Esu savo kelyje“
Apie „Salt“ parduotuvę ir savo komandą Jonas kalba su dar didesne meile: „Šiandien tai pati artimiausia mano aplinka: aš, mano šeima, draugai, kolegos – visai tai ir yra „Salt“, tai mūsų stilius ir gyvenimo būdas. Kiekvienas iš šių žmonių formuoja parduotuvę ir jos skonį. Mes sumaišėme prabangių moteriškų suknelių ir aukštakulnių stilių su riedlentėmis ir longboard lentomis. Buvo abejonių, kad tai per daug rizikinga, kad toks projektas gali nepasiteisinti – tačiau tai esame MES, visa mūsų esybė, kaip gali nepasisekti? Mes mažais, tačiau užtikrintais žingsniukais siekėme – ir vis dar siekiame – savo tikslo. Aš esu labai laimingas, kad esu savo kelyje, kad mane supa fantastiški žmonės ir kad šiandien mano rajonas yra Vilniaus Senamiestis. Kai būdavau vaikas, žingsniuodamas jo gatvėmis jaučiausi toks mažas – viskas man atrodė taip nepasiekiama ir didinga. O šiandien viskas visiškai kitaip – su komanda čia dirbame, leidžiame laisvalaikį, čia nutinka visos smagiausios istorijos – čia yra mūsų kiemas.“
Patirtys padėjo siekti tikslo
Monikos kelyje jos kuriamo Más 924 link pasitaikė visko. Tačiau visų tų patirčių ji nė už ką neatsisakytų. „Visa, kas nutiko, padėjo man atrasti save. Skirtingi žmonės, išgirstos ar išgyventos istorijos, skirtingi miestai – viskas turėjo įtakos. Visa, kas mane supo, sugėriau į save – be tų patirčių, įveiktų sunkumų ir klaidų šiandien galbūt būčiau visai kitokia Monika“, – šypsosi ji.
Mada ji domėjosi nuo mažumės, tad baigusi vidurinę mokyklą pasirinko mados vadybos ir ekonomikos studijas Italijos mados sostinėje Milane. Tuo pat metu studijas ji derino su modelio darbu – iš mados pasaulio norėjosi pasiimti visas patirtis. Tačiau Monikos modelio karjera nebuvo ilga: „Mane vertino ne pagal tai, kas man svarbu gyvenime. Man patinka, kai žmonės mane atsimena dėl nuveiktų darbų, o ne dėl ilgų kojų.“ Ir studijas, ir modelio karjerą palikusi Italijoje Monika grįžo į Vilnių. Ėmėsi tarptautinio verslo ir komunikacijos studijų, o jau turėdama diplomą rankose įsidarbino tarptautinėje farmacijos įmonėje.
Mylėti tai, ką darai
Tačiau noras kurti madą nusvėrė sustyguotą gyvenimą nuo devynių iki penkių – Monika atsisakė darbo biure ir, palikusi namus Vilniuje, išskrido į Londoną studijuoti kostiumo dizaino. „Londonas mane išlaisvino. Universitete mane supo ką tik mokyklą baigę žmonės, kurie jau tvirtai žinojo, ko nori gyvenime. Tarp jų jaučiausi lyg balta varna su neišsipildžiusiomis svajonėmis: vienas studijas jau buvau baigusi, turėjau darbo patirties visiškai kitoje srityje ir staiga įmečiau save į mados katilą. Tada supratau, kad gana bijoti: dabar arba niekada. Lengva nebuvo, tačiau aš turėjau tikslą, kurį pasiekti padėjo didžiulis laisvės daryti tai, ką nori, troškimas ir ilgos valandos sunkaus darbo“, – pasakoja M. Kazakevičiūtė.
Šiandien savo mados prekės ženklą Más 924 ji vadina meilės ir darbo istorija. „Más 924 yra mano širdis ir gyvenimo filosofija. Viskas įmanoma, jei nesėdi rankų sudėjus ir myli tai, ką darai. Ir daug dirbi. Būna vakarų, kai pasiilgstu tų laikų, kai iš darbo grįždavau visuomet tuo pačiu metu ir galėdavau veikti, ką panorėjusi. Šiandien tenka dirbti ir naktimis, ir savaitgaliais, tačiau savo gyvenimo nė už ką nekeisčiau – visos emocijos, kurias patiriu darbe, visi sutikti žmonės ir jų istorijos man yra didžiausia dovana ir įrodymas, kad einu teisingu keliu“, – tikina Monika.
Skirtingos Moniko ir Jono istorijos šiandien jau susipynė į vieną. Turbūt todėl, kad abi jos įrodo, kad norint pasiekti savo tikslą daug nereikia. Užtenka aistros ir meilės tam, ką darai, tikėjimo savo jėgomis, daug darbo ir tikslo, kurio nuosekliai sieki.
