Jie jauni. Jie pankai. Ir jie musulmonai. Taip taip, perskaitei teisingai. Pasirodo, pankais gali būti ir dažnai stereotipiškai konservatyviais vaizduojami Islamo išpažinėjai.
Bent jau tai įrodė Bostone (JAV) suburta musulmonų pankų grupė „The Kominas“. Pastarosios kūrinių tekstai, muzika bei stilius sudrebino tiek baltųjų amerikiečių, tiek musulmonų imigrantų bendruomenes.
Dainos su potekstėmis
„Daugybę sykių teko girdėti žmones komentuojant „O, žiūrėk, rudieji groja punk rocką“, tačiau tai daugiau nei muzika“, – pripažįsta 25 merių grupės vokalistas Shahjehanas Khanas.
Jis, kaip ir likusieji trys grupės nariai, yra kilęs iš pakistaniečių atvykėlių šeimos. Tačiau islamiškos šeimos tradicijos jaunuoliams netrukdo turėti savito požiūrio į religiją.
Vienas grupės narys deklaruoja esąs ateistas, o likę trys – musulmonai. Juos vienijanti aistra punk rock’ui – tai būdas maištauti prieš konservatyvų šeimos auklėjimą, o kartu ir neigiamą visuomenės nuomonę.
„Mes nesame paprasčiausia alternatyva stereotipiniams musulmonams. Savo dainose dalijamės įžvalgomis apie religiją ir pasaulį“, – tvirtina 26 m. bosistas Basimas Usmanis.
Miksuodamas Pietų Azijos šalių muzikines tradicijas su punk rock’o ritmais, bei anglų kalbą su pandžabi, „The Kominas“ ketvertas geba sukurti dainas, kurios yra savotiška politikos ir satyros sintezė.
Provokuojantys dainų tekstai sukėlė tikrą sumaištį tarp musulmonų ir ne tik. Abejingų neliko, pasirodžius tokioms dainoms kaip „Sharia Law in the USA“, „Suicide Bomb the GAP“ ar „Rumi was a Homo“. Beje, pastaroji buvo grupės narių atsakas prieš įsišaknijusią homofobiją Amerikos musulmonų bendruomenėje.
Dvejopas protestas
„Turi šokiruoti publiką, kad ji permąstytų savo požiūrį į vieną ar kitą dalyką“, – tokios pozicijos laikosi B. Usmanis.
Grupės bosisto nuomonei pritaria ir Markas LeVine, Kalifornijos universiteto, Artimųjų Rytų istorijos profesorius, kuris yra muzikantas bei knygos „Heavy Metal Islam“ autorius.
Jis tvirtina, jog pankų ideologija tam tikrai visuomenės grupei leidžia protestuoti dvejais frontais – prieš didžiąją visuomenės dalį, bei savo paties bendruomenę.
Islamiškųjų pankų judėjimo Šiaurės Amerikoje pradžia galima laikyti 2003 m. Tuomet į Islamą atsivertęs rašytojas Michaelas Muhammadas Knighas išspausdino knygą „The Taqwacores“ apie pramanytą pankiškąją musulmonų sceną Niujorke.
Knyga pradedama eilėraščiu „Muhammed was a Punk Rocker“. Jame aprašomi tokie veikėjai kaip šiitas skinheadas, konservatyvus musulmonas sunitas, burką vilkinti feministė, ir sufijas, vaikštantis su skiautere bei geriantis alkoholį.
Pats knygos pavadinimas yra anglų ir arabų kalbų hibridas. Arabiškai taqwa reiškia „dievo sąmonę“, na, o angliška galūnė core – nuoroda į punk rock’o žanrą hardcore. Labai greitai šiuo naujadaru pradėta vadinti visa musulmonų kuriama punk rocko muzika.
Turas su autobusu iš „eBay“
Knighas tvirtina, jog parašyti knygą jį paskatino musulmono amerikiečio identiteto paieškos. Ne už ilgo minėtasis romanas sulaukė pripažinimo underground’e bei internetinėje erdvėje.
Na, o dar vėliau dienos šviesą išvydo tikros taqwacores grupės. Be „The Kominas“, dažniausiai yra išskiriamos dar kelios, tarp kurių „Al-Thawra“, „Vote Hezbollah“ bei „Secret Trial Five“. Paskutiniosios, Vankuveryje (Kanada) įkurtos grupės sudėtyje –vienos merginos.
2007 m. vasarą penkios taqwacore žanrui priskiriamos grupės suorganizavo „taqwa-turą” po šiaurės rytinės JAV valstijas. Viso koncertinio turo metu muzikantai keliavo žaliai išdažytu mokykliniu autobusu su užrašu „Taqwa“. Jį už 2000 JAV dolerių internetiniame aukcione „eBay“ nupirko garsiojo romano autorius M. M. Knighas.
Na, o šią vasarą „The Kominas“ džiugino savo gerbėjus visoje Amerikoje, koncertuodami nuo San Francisko ligi Niujorko.
Visgi, labiausiai naujojo muzikinio žanro fanai laukia dviejų ne už ilgo pasirodysiančių dokumentinių filmų. Juose – taqwacore susikūrimo istorija, paremta Knigho romanu bei muzikantų pasakojimais ir koncertų ištraukomis.
Žavisi ne visi
Nepaisant tūkstantinės gerbėjų armijos, įdomu išsiaiškinti konservatyviosios musulmonų dalies reakciją į taqwacore fenomeną. O ji, švelniai tariant, nekokia.
Bendruomenių religiniai lyderiai ir jiems pritariantieji, „The Kominas“ ir kitas tokio pobūdžio grupes vadina eretikais dėl dviprasmiškų ir nepagarbių dainų tekstų.
Muzikantai savo ruožtu atšauna, jog tokiu būdu jie siekia tradiciniams amerikiečiams ir musulmonams pademonstruoti kokia viską apimanti kartais gali būti tikėjimo įtaka.
Kaip ir daugeliui imigrantų jaunuolių, musulmonams tenka nuolatos derinti savus religinius įsitikinimus su amerikietiškąja kultūra. Na, o siekio būti pripažintiems abejose bendruomenėse kaina – nuolatinė kova.
Musulmonas ≠ amerikietis?
„Augdamas kaip musulmonas JAV, nuolatos susidurdavau su prieštaringomis mintimis, – patirtimi dalijasi 25 m. „The Kominas“ būgnininkas Imranas Malikas. – Buvo sunku nedaryti vieno ar kito dalyko, dėl kurio sau galvos nesuka visi aplinkiniai.“
Tuo tarpu rašytojo M. M. Knigho paauglystės istorija kiek kitokia. Užaugęs katalikės motinos bei baltosios rasės pranašumą pabrėžusio tėvo šeimoje, Michaelas atsivertė į Islamą būdamas 16 m.
Rašytojas sako liūdintis, jog musulmonai dažnai nėra pripažįstami amerikiečiais. O ir pačioje Islamo išpažinėjų bendruomenėje M. M. Knighas teigia pasigendantis liberalesnių požiūrių.
„Kultūrų dialogas, kurį inspiravo taqwacore muzika, yra neįkainojamas dalykas“, – įsitikinęs rašytojas. Jis mano, jog būtent bendravimas tarp skirtingų kultūrų atstovų yra pagrindinis faktorius, griaunantis priešiškumą bei stereotipus.
„Nemanau, jog Islamas kada nors išnyks. Tiesiog bandau šį tikėjimą priderinti savame gyvenime“, – prisidėjimo prie taqwacoreideologijos priežastį paaiškina rašytojas.
