Gražuolis aktorius Zacas Efronas neseniai vaidinęs „Vidurinės mokyklos miuzikle“, neketina visą gyvenimą „nešioti“ berniuko-saldainiuko etiketės. Jis atsakingai planuoja savo karjerą, renkasi vaidmenis ir tobulėja kaip aktorius.
Jis atsisakė vaidinti šokių kino juostoje „Footloose“. Z. Efronas prisipažino, kad nori tapti „renesanso žmogumi“ – vaikinu, kuris dirba ir dirba gerai! Jo naujasis filmas „Vėl septyniolikos“ („17 Again“) yra žingsnis jo svajonės link.
Taip, Z. Efronas vėl vaidina mokyklos mokinį ir taip, šiame filme jis atlieka kelis įmantrius šokių judesius, bet, vaidindamas maždaug 30 m. vyrą, kuris atsiduria savo septyniolikmečiame kūne, jis turi galimybę patobulinti savo aktorinius sugebėjimus.
Pagalvokite, ar galėtumėte suvaidinti savo tėvo ar motinos, kurie stebuklingai atjaunėjo, mąstyseną? Zacas gali, ir daro tai gana profesionaliai!
„Vėl septyniolikos“ režisierius buvo labai sužavėtas Z.Efrono darbo, kai filmavimo aikštelėje aktorius slėpė savo skausmą, po to, kai jam buvo atlikta apendikso pašalinimo operacija ir jis po mažiau nei savaitės sugrįžo filmuotis pačioje dramatiškiausioje filmo scenoje.
Tai bent vaikinas! Teenmusic.com Beverli Hilse sutiko šį mėlynakį, sunkiai dirbantį, pribloškiantį gražuolį. Įsivaizduokite, kaip šis vaikinas atrodo su kasdieniniais džinsais ir nuostabiai apgludusiais juodais marškiniais.
Nepamirškite ir jo kalifornietiško įdegio… Taigi…
– Turime užduoti klasikinį klausimą. Tau tik 21-eri metai, bet, turint omenyje tą visą populiarumą ir dėmesį, kurio tu susilauki, ar norėtum tiesiog grįžti atgal į vidurinę mokyklą ir vėl būti septyniolikos?
Z. Efronas: klausimas „numeris vienas“, kurio manęs klausia: „Jei galėtum sugrįžti atgal, ar ką nors pakeistum? Jei vėl būtum 17-likos, ką darytum kitaip? Ar ir vėl eitum pasirinktu gyvenimo keliu?“ O aš atsakau: „Žinoma“.
Mano darbas – tai pats geriausias darbas pasaulyje. Tai geriausias laikotarpis mano gyvenime. Kas rytą aš pabundu ir susiduriu su naujais iššūkiais: ar tai būtų filmavimas, ar mokymasis naujų dalykų, reikalingų filmavimuisi, ar bendravimas su žiniasklaida – tai visuomet yra smagu.
Man tai yra įdomu. Tai yra iššūkis. Aš labai patenkintas ir mėgaujuosi savo gyvenimu.
– Ar yra kas nors, ką norėtum, grįžęs į tą laikotarpį, kai tau buvo 17-ka, patarti sau ? Tai amžius, kai viską vertini laaaabai rimtai.
Z. Efronas: taip, nes viskas išgyvenama jautriau. Kai esi 17 m., jautiesi suaugusiu ir turi suaugusio sąmoningumą, bet į tai neatsižvelgiama vidurinėje mokykloje, nes visi yra „jauni ir kvaili“.
Sunku, jei į viską žiūri per daug rimtai, taigi, turbūt aš grįžčiau ir patarčiau sau atsipalaiduoti, pasakyčiau, kad tai – tik pradžia, viskas ims sparčiai keistis.
– Filmo veiksmas vyksta vidurinėje mokykloje, tu žaidi krepšinį ir truputi šoki, bet filme yra ir rimtų scenų. Ar tu pasirinkai šį filmą, kad pajustum iššūkį?
Z. Efronas: tai buvo tai, ko aš ieškojau. Tai galimybė padirbėti su puikiais aktoriais ir nuostabiu režisieriumi ir taip, tai buvo galimybė kai ką truputį pakeisti.
Filmo veiksmas vyksta vidurinėje mokykloje, vidurinės mokyklos aplinkoje, bet herojus nėra tipiškas vidurinės mokyklos personažas ir tai yra tai, ką aš norėčiau daryti toliau.
– Filme tavo herojaus geriausias draugas yra vėpla. Koks buvo tavo „vėplos“ laikotarpis gyvenime?
Z. Efronas: aš buvau gana šaunus iki maždaug devintos klasės ir tuomet iki maždaug 17-os man nesisekė, o vėliau kažkas atsitiko ir viskas sugrįžo į savo vėžes.
Na, tuo laikotarpiu aš buvau vidutiniokas. Aš daug mokiausi mokykloje, gaudavau gerus pažymius. Tiesą tariant, tai nebuvo šaunu, bet aš maniau, kad esu šaunus.
– Dėl ko mokykloje dažniausiai pakliūdavai į bėdą? Ar buvo dėl ko tave nubausti, kaip sugebėjai išsisukti?
Z. Efronas: taip, per kontrolinius nusirašinėdavau ir panašiai. Vieną kartą pakliuvau į bėdą. Mane net išsiuntė iš mokyklos namo.
Ispanų kalbos pažengusiems pamokoje aš atsistojau prieš klasę ir ruošiausi ant lentos parašyti sakinį, tada visos klasės akivaizdoje man nukrito kelnės.
Visi pradėjo juoktis. Mokytoja labai susinervino ir nusiminė, ir išsiuntė mane namo. Tai turbūt didžiausia bėda, į kurią buvau pakliuvęs.
– Kokią savo patirtį pritaikei, vaidindamas personažą, kuris yra tėvas, o tu juk nesi tėvas? Filme tu gana nuoširdžiai šnekiesi su savo personažo paaugliais vaikais.
Z. Efronas: aš galvojau apie tai, kaip mano tėvas stengdavosi apie tai pasikalbėti su manimi ir mano mažuoju broliu. Jis visada būdavo labai ūmus ir energingas, kalbėdavo kaip žinovas. Tikrai. Manau, jis būdavo tiesiog susijaudinęs. (juokiasi).
– Filme tu padedi savo sūnui Aleksui laimėti merginos palankumą. Ar realiame gyvenime piršliauji, ar padėjai kokiam nors savo draugui laimėti merginą?
Z. Efronas: manau, kad kai kuriems geriausiems ar artimiausiems draugams padėjau, bet realiame gyvenime man tai nėra svarbu. Aš manau, jiems patiems tai puikiai sekasi.
– Kokie buvo tavo draugai vidurinėje mokykloje? Ir kokie yra tavo dabartiniai draugai?
Z. Efronas: aš turėjau draugų iš skirtingų grupių. Aš nepriklausiau nei vienai konkrečiai draugų grupelei. Aš buvo iš skirtingų mokyklinės veiklos sričių.
Dabar aš turiu 4 ar 5 geriausius draugus. Nežinau. Manau, mes esame visi panašūs. Mes esame apkiautę, linksmybes mėgstantys vaikinai.
– Ar gali ką nors papasakoti apie kitą savo pasirinktą projektą?
Z. Efronas: mes kartu su Burru (Steersu – „Vėl 17“ režisieriumi) dirbame kartu. Dar tik pati pradžia, bet juosta vadinsis „Čiarlio Saint Kloudo gyvenimas ir mirtis“ („The Death and Life of Charlie St. Cloud“).
Filmas statomas pagal romaną, apie jauną vyrą, kuris vos nežūva baisioje autoavarijoje. Joje miršta jo jaunesnis brolis. Z.Efrono herojus vis dar gali matyti ir kalbėtis su savo jaunesniojo brolio vaiduokliu.
