Gegužės 1 – 3 dienomis Vilniuje vyks Lietuvos tūkstantmečio minėjimo ir Vilnius – Europos kultūros sostinės proga organizuojamas jaunimo renginys – „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“. Jį organizuoja garsi Taizė (Prancūzija) bendruomenė bei Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras.
Renginyje dalyvaus 5 – 6 tūkstančiai jaunuolių iš įvairių Lietuvos vietovių bei Europos. Gausios grupės atvyksta iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos, taip pat dalyviai iš Italijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos šalių bei jaunimas iš kitų Europos vietovių.
Pagal užsienio svečių skaičių, šis susitikimas bus didžiausias renginys Lietuvos tūkstantmečio ir Vilniaus – Europos kultūros sostinės metais.
Susitikime dalyvaus Taizé bendruomenės prioras brolis Alois. Susitikimą organizuoti talkina skirtingos krikščionių Bažnyčios (katalikų, provoslavų, protestantų, evangelikų) bei įvairios organizacijos, keli šimtai savanorių.
Dalyvius priims šeimos, bus organizuojama įvairi kultūrinė programa.
Jaunimas meldžiasi! Daug kas turi išankstinį požiūrį, kad malda – tai nuobodybė. Tačiau Taize pamaldos pasižymi savo paprastumu, giesmių melodingumu. Jaunimas mielai jose dalyvauja, patys gieda.
Šią dvasią galės pajusti ir negalintys dalyvauti susitikime Vilniuje. Susitikimo pamaldos tiesiogiai bus transliuojamos per LRT programą: gegužės 2 d.(šeštadienį) 19 val. per LTV, o gegužės 2 d. 13 val. per LTV2. Visos Taize pamaldos bus transliuojamos ir per LR antrąją programą „Klasika“.
Susipažinti artimiau su Dievu per Taize
Atsivėrus sienoms, dešimtys tūkstančių jaunuolių iš Lietuvos pabuvo Prancūzijoje esančiame Taize kaimelyje bei šios bendruomenės organizuojamuose jaunimo susitikimuose kuriame nors mieste.
Dabar į šią unikalią vietą jau važiuoja prieš 15–20 metų Taizė pabuvojusiųjų vaikai. Kas į šią bendruomenę jaunimą traukia jau penkis dešimtmečius, ko jie ieško, ką randa ar dėl ko nusivilia? Daug kam knieti sužinoti, kas iš tiesų yra tas paslaptingasis Taizė.
1940 metais, siaučiant karo žiaurumams, Taizė bendruomenės įkūrėjas jaunas Rogeris atvyko į pietinėje Burgundijos dalyje esantį kaimelį ir apsigyveno ten, svajodamas apie susivienijimo dvasia gyvenančią brolių bendruomenę.
Rogeris ieškojo naujų būdų krikščionių susiskaldymui ir žmonijos konfliktams įveikti. Antrojo pasaulinio karo metu, jis savo namuose teikė prieglobstį pabėgėliams – žydams ir visiems tiems, kurie traukėsi nuo karo.
Nuo 1957-ųjų Taizė bendruomenė kasmet pradėjo priimti jaunimą, atvykstantį iš visų Europos šalių bei kitų žemynų. Visi buvo kviečiami dalyvauti savaitę trunkančiuose susitikimuose, kurių pagrindinė tema – dvasinis gyvenimas ir žmonių solidarumas.
Brolis Rogeris mirė (paradoksalu: skelbė susitaikymą ir pakantumą, bet buvo nužudytas) 2005 m.
Sėkmingos naujosios sielovados pavyzdys
Iš pradžių nedidelė bendruomenė rinkdavosi XII amžiuje statytoje romaninėje bažnyčioje. Paskui buvo pastatyta kiek didesnė, paprasta bažnytėlė.
Kadangi atvykstančiųjų vis daugėjo, bažnyčios sienose buvo išmuštos skylės, kad žmonės pamaldų galėtų klausytis ir lauke. Ilgainiui bažnyčia ne kartą buvo perstatyta ir pritaikyta vis didėjančiam jaunimo srautui.
Kas savaitę pavasarį, vasarą, rudenį į Taizė atvyksta 3–5 tūkstančiai jaunimo iš viso pasaulio – daugiau nei iš 80 šalių.
Taize yra pavyzdys, kad pirmiausia reikia statyti Bažnyčią susidedančią iš žmonių, o tik po to bažnyčios pastatą.
Žmonės čia susirenka turėdami įvairių tikslų: dvasiškai tobulėti, ieško gyvenimo prasmės, ramybės, vertybių, Dievo. Šeimos nori pailsėti nuo miesto triukšmo, aktyvaus gyvenimo tempo, pabūti drauge, jaunuoliai atvažiuoja susipažinti su pačiais įdomiausiais žmonėmis iš viso pasaulio, sužinoti daug naujo apie kitų šalių kultūras, tradicijas, ekonomiką, gyvenimo būdą.
Atvykusieji apgyvendinami barakuose, didelėse palapinėse, norintys gali pasistatyti palapines stovyklavietėjė.
Iš Lietuvos į Taizė atvažiuoja tikrai daug jaunimo: vieni atsiliepia į Taizė bendruomenės brolių kvietimą dvasiniams, kultūriniams ieškojimams, kiti šiomis kelionėmis pasinaudoja, kad pigiai pakeliautų po užsienį, dar kiti – apreiškia lietuvių tautos genetikoje jau įsišaknijusias alkoholizmo tradicijas.
Kai kuriems labai smagu gerti ne Lietuvos, bet Prancūzijos pakrūmėje. Ir gaila, ir gėda dėl tokių vargšų tautiečių, kurie išsiskiria savo polinkiu į alkoholizmą ir nesugebėjimu linksmintis be svaigalų.
Kad jaunimas neįsisiautėtų, naktimis Taizė teritorijoje darbuojasi „silence’ai”. Tai kaimelio sargai, prižiūrėtojai, naktį jauniesiems piligrimams leidžiantys keliauti tik į bažnyčią.
Apdovanoti ir „Unesco“
Nemažai jaunuolių važiuoja į Taize net neįsivaizduodami, kur važiuoja ir ką ten ras. Dažniausiai nenusiviliama. Po šios kelionės jaunimas pakeičia mąstymą, kitaip įvertina vertybes, suvokia buvimo Žemėje tikslą.
Taizė bendruomenė nusipelno pagarbos už nuoseklų darbą su jaunimu – juk galėtų sau medituoti, melstis vieni ir neturėtų problemų su atvykstančiu problematišku jaunimėliu.
Bendruomenė yra gavusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą, pavyzdžiui, iš „Unesco“. Nors vežant jaunimo grupes į piligrimines keliones į Taize formuojama teisinga motyvacija, tačiau nebijoma vežti ir „rizikingųjų”. Kaip tik jie neretai maloniai nustebina savo pasikeitimu.
Taizė, be tris kartus dienoje rengiamų pamaldų, organizuojami grupelių susitikimai. Atsakingas už lietuvių priėmimą Taize brolis Robas sako, kad šiomis grupelėmis siekiama padaryti „tautų mišrainę”. Jose savo požiūriu ir patirtimi dalijasi skirtingų tautų jaunimas.
Atvykusieji paskirstomi pagal amžiaus grupes. Prieš užsiėmimus grupelėse atvykusieji į Taizė susirenka į didžiulę atvirą palapinę, kur klausomasi brolių vedamų įvadų į Bibliją.
Visus darbus atlieka patys atvykusieji: gamina maistą, jį patiekia, tvarko dušus, higienos pastatus, plauna indus… Žmonės, turintys medicininį išsilavinimą, gali padėti medicinos punkte, puikų balsą turintieji, grojantys instrumentu – bažnyčios chore.
Jau pirmąją dieną atvykus į Taizė nustembama, išvydus pačią įvairiausią publiką: margaspalvius hipius iš įvairių Europos šalių, šviesiaplaukius, strazdanotus švedus, juodaodžius amerikiečių reperius, rusaites, žvyruotu keliu žengiančias aukštakulniais bateliais, stilingus italus, afrikiečius, pasipuošusius nacionaliniais kostiumais. Visi draugiški, besišypsantys, sveikinasi, kalbina.
Taizė stovykla įsikūrusi ant kalvos, todėl galima gėrėtis aplinkiniais vaizdais, eiti į Tylos parką, kuriame labai graži gamta: medžiai, tvenkiniai, krioklys. Vakare jaunimas traukia į Oyak‘ą, kuriame visi norintys groja savo šalies muziką, vaišinasi taure vyno, bokalu alaus (daugiau nei vienos taurės ar bokalo alkoholio čia neparduodama).
Kiti iki vėlumos praleidžia laiką bažnyčioje, į kurią galima užeiti ir naktį. Bažnyčioje giesmės skamba iki vidurnakčio.
Dienomis jaunimas gali dalyvauti šalių pristatymuose, paskaitose įvairiomis socialinėmis temomis. Įeidami į bažnyčią, visi pasiima giesmynus, iš kurių, nesidrovėdami savo balso, klausos ar tarties, gieda įvairių tautų kalbomis.
Pamaldose skiriamos kelios minutės tylai, kad kiekvienas galėtų išgirsti save ir Dievo Dvasią tyloje.
Giesmės – dar viena neatsiejama Taizė kasdienybės dalis. Jos giedamos visur ir visada – per pamaldas tris kartus per dieną. Taizė giesmė – dažniausiai paprasta įvairiomis pasaulio kalbomis kartojama kokia nors frazė. Tai padeda sukurti meditacinę aplinką ir visa širdimi panirti į maldos dvasią.
Taizė stiliaus ekumeniškumas (bendrumas) pasireiškia ir giesmėse, ir liturgijoje, ir bažnyčios apipavidalinime. Giesmės giedamos skirtingomis kalbomis ir tai kuria neįtikėtinai stiprų Visuotinės Bažnyčios jausmą.
Jaunimas, dalyvaujantis susitikimuose iš Lietuvos kartu su kitais keliais tūkstančiais, būna maloniai nustebintas, išgirdęs kitų tautybių žmones giedant lietuviškai.
Daugumai tai ženklas, kad čia, Taizė, yra iš tiesų gerbiama kiekviena tauta, kiekvienas žmogus, nes jis visų pirma yra ne lietuvis, rusas ar amerikietis, bet tos pačios Dievo tautos dalis.
Pasitikėjimo piligrimystė Žemėje
Dar 1970 m. brolis Rogeris pasiūlė sušaukti jaunimo susitikimą, per kurį jauni ir bažnyčia nusivylę žmonės buvo raginami bendromis jėgomis ieškoti kelių į krikščionių susitaikinimą ir visuotinę taiką.
Taip pamažu ir gimė judėjimas „Pasitikėjimo piligrimystė žemėje”, kurio pagrindinis tikslas – paraginti jaunimą tapti kūrybingais taikos piligrimais savo namuose. Šios piligrimystės tąsa ir yra „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“.
Kiekvienų metų paskutinėmis dienomis (gruodžio 28 d. – sausio 1 d.) vyksta Europos jaunimo susitikimai. Į šiuos susitikimus, organizuojamus vis kitame Europos mieste, susirenka dešimtys tūkstančių dalyvių iš visos Europos. Jie apgyvendinami šeimose, mokyklose, kasdien būna organizuojamos Taizė pamaldos milžiniškuose parodų pastatuose, diskusijos, kultūrinė programa.
Priėmusios šeimos išleidžia svečius net su ašaromis. Jaunimas parsiveža neišdildomų įspūdžių. Paskutiniai tokie susitikimai vyko Briuselyje (Belgija), Ženevoje (Šveicarija), Zagrebe (Kroatijoje), Milane (Italijoje), Lisabonoje (Portugalijoje), Varšuvoje (Lenkijoje), Barselonoje (Ispanijoje), Budapešte (Vengrijoje).
Be žiemos susitikimų, Taizė broliai lanko ir veda susitikimus Afrikoje (teko dalyvauti Kenijos sostinėje Nairobyje Afrikos šalių jaunimo susitikime), Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje.
Taip pat organizuojami ir mažesnio masto susitikimai, kaip 2007 m. pavasarį Stokholme.
Galima pakartoti popiežiaus Jono Pauliaus II 1986 m., lankantis jam Taize, pasakytus žodžius: „O, Taize, tas mažasis pavasaris”. Galime sveikinti, kad Taize gegužės 1 – 3 d. pavasario žiedus išskleis ir Lietuvoje. Ne vienam jaunuoliui Taize tikrai tapo asmeninio gyvenimo pavasariu.
