Šiek tiek pavargęs, bet vis tiek trykštantis optimizmu ir geranoriškumu, sutikęs atsakyti į klausimus neįprastoje vietoje – bendrabutyje – Rolandas Vilkončius papasakojo apie išdaigas, kurias krėtė pirmaisiais studentavimo metais, apie darbą, šeimą ir užsibrėžto tikslo pasiekimą.
– Studentavimo metai – kokių linksmų
istorijų galite papasakoti?
– Studentavimas tikrai paliko daug
įspūdžių: kai gyvenau bendrabutyje,
mačiau, kaip iš viršutinio aukšto
pro balkoną krito spinta, bet buvau
įtikintas, kad tai labai įprasta
ir suprantama.
Taip pat kartą teko
ginti savo interesus. Pas mus, pirmakursius,
vieną vakarą, vos neišlaužę
durų, įsiveržė trys nežinomi
vaikinai ir pradėjo reikalauti pinigų
dėl to, kad esame „nuliai“ (nekrikštyti
„fuxai“ – aut. past.). Mes nesupratome,
kodėl turime kam nors
paklusti, tad susikibome.
Pastarieji
pabėgo, o po kelių dienų paaiškėjo,
kad vienas iš nepažįstamųjų
buvo bendrabučio administratorius.
Buvo ir krikštynos, kuriose teko
„nusiprausti“ gaisrininkų žarnomis.
Man krikštynos yra nesuprantamas
dalykas. Kam vargšus „fuxus“ reikia
žeminti, iš jų šaipytis, juk visi nori
gerai praleisti laiką, o dabar dažniausiai
taip nėra.
– Dirbote radijo stotyje, pamenate
savo pirmą darbo dieną? Nenusišnekėjote?
– Žinoma, nusišnekėjau. Buvo baisu,
pripažįstu. Į radiją patekau tik savomis
jėgomis. Tiesiog nuėjau į radijo
stotį ir pasakiau, kad noriu pabandyti
realizuoti savo idėjas. Man
leido.
Sunkiausia buvo, kai dirbau
naktiniame eteryje. Visą naktį sėdi
prie pulto, kalbi, tada iš ryto leki į
paskaitas, parvažiuoji namo, pamiegi
kelias valandas ir vėl į eterį,
o kur dar namų darbai ar pasiruošimai
paskaitoms.
– Ne kartą kalbininkų buvote įvertintas,
kaip taisyklingiausiai kalbantis
vedėjas. Iš kur turite tokią
kalbėjimo dovaną?
– Mano įsitikinimu, kiekvienas lietuvis
turi mokėti savo gimtąją kalbą.
Man taip juokinga, kai žmonės, pabuvę
užsienyje porą metų, pradeda
kalbėti su akcentu arba įterpia
kokį anglišką žodį.
Mes turėtumėme
didžiuotis, kad mūsų kalba yra
viena seniausių pasaulyje, tai kam
į ją reikia kišti svetimybes.
Gerus
kalbos kultūros pagrindus gavau
mokykloje. Taip pat, kai dirbau radijo
stotyje, mus dažnai tikrindavo
įvairios kalbos komisijos, kurios
mokė ir peikė – tai davė rezultatų.
Man sunkiausia yra taisyklingai kirčiuoti,
niekaip to nesuprantu.
– Ar daug laiko skiriate savo įvaizdžiui?
– Kaip ir kiekvienas vyras, tikrai nesėdžiu
prie veidrodžio kiauras dienas.
Apie tvarkingumą ir higieną aš net
nešneku, kiekvienas žmogus tuo turi
rūpintis. Drabužių Lietuvoje beveik
neperku. Kai su šeima nuvykstame į
užsienį, dažniausiai einame į vienos
firmos parduotuves, kuriose yra geros
kokybės drabužių už priimtiną kainą.
Laidoms drabužiai jau būna paruošti iš
anksto, o renginiams dažniausiai siuvuosi
gimtajame krašte. Kas nenori
turėti vienetinių drabužių?
– Jūsų vardas figūruoja renginių
programose. Ar užtenka laiko šeimai,
nebūna žmonos ir vaikų priekaištų?
– Natūralu, kad laiko neužtenka. Bet taip
yra, manau, daugumoje šeimų. Ypač
dabar, kai Lietuvos ekonominė padėtis
yra gana nestabili. Kuo toliau, tuo
daugiau žmonės dirbs, natūralu. Mes
kaip skruzdėlės, kurios vis lekia, vis dirba,
niekada negali sustoti.
Noriu, kad
mano šeimai niekada nieko netrūktų.
– Ar nebūna, kad gatvėje moterys
puola po kojomis, pradeda klykti,
pamačiusios Jus? Kaip reaguojate
į gerbėjas?
– Tikrai nebūna tokių atvejų, ir visa laimė
(juokiasi). Būna, kad prieina pakalbėti,
šiaip pasisveikinti, stebi, kur
einu, su kuo einu, ką darau, ir panašiai.
Aš nedirbu vien dėl to, kad būčiau
populiarus. Žinau, kad tai neišvengiama,
ir su tuo susitaikiau.
– Kuo patinka ir dėl ko nekenčiate
savo profesijos?
– Patinka dėl pragmatiško darbo, dėl
netikėtų situacijų. Labai įdomu dirbti
tiesioginiame eteryje, kai viskas vyksta
gyvai, kai sprendimus turi priimti
čia ir dabar.
Nepatinka perdėtas dėmesys gatvėje,
ypač, kai būnu su šeima. Nervina,
kai žmonės už nugaros baksnoja
pirštais ir šnibždasi.
Dar nepatinka
geltonoji spauda, kuri vis bando sukurti
kažką naujo, bet jiems nelabai
tai pavyksta. Šią spaudą aš vadinu
kaimo žiniasklaidos tinku, kai visi nori
žinoti, kas dedasi aplinkui, nesvarbu,
ar tai tiesa, ar ne.
– Ko eterio metu niekada nesutiktumėte
padaryti?
– Tikiuosi, kad niekada neteks nusikeikti,
niekada nenusirengsiu ir niekada
nepataikausiu žmonėms, kurių
veiklai nepritariu.
– O kaip Jums dabar sekasi studijuoti?
– Kaip jau minėjau, man labai patinka
studijuoti. Aš į paskaitas einu ne
tam, kad vien tik sėdėčiau ir pamiegočiau,
o dėl to, kad gaučiau žinių,
kurias vėliau galėčiau panaudoti.
Dabar studijuoju magistrantūroje,
kaip mano tėvai sako, esu amžinas
studentas. Dėstytojai į mus, magistrantus,
žiūri jau kaip į diskutuoti
mėgstančius žmones, dėl to ir paskaitos
yra daug guvesnės.
Man tikrai
nėra kančia daryti kažkokias užduotis,
ruoštis egzaminams. Paskutinės
sesijos rezultatai tikrai geri.
Aš pasiekiau tai, ką norėjau
– studijuoju man įdomų dalyką
ir dėl to esu laimingas.
Pasisekė
ir tai, kad mano bendramoksliai yra
labai draugiški, su jais dažnai
randame bendrą pokalbio
temą bei galime pasidalinti
informacija, reikalinga
paskaitoms.
