Ji – Joskaudė Pakalkaitė. Studijuoja „Central St. Martins“ Londone. Ką? Grafinį dizainą, aišku. Grafikos dizaineris, pasak jos, – žmogus, kuris sugeba tave apkvailinti arba priverčia susimąstyti, naudodamas vizualią informaciją.
Pabaigusi toliau planuoja kurti. Mėgstamiausias šriftas „Courier“ kaip spausdinimo mašinėlės. Norėtų būti sukūrusi „Haribo“ guminukų dizainą ir „Click Polaroid“ veidrodėlį.
Ekstravagantiškiausias aksesuaras – plastmasiniai princesės auskarai su netikrais deimantais, baltas nuometas su dirbtiniais perlais ir Lietuvos vėliavos spalvų kojinės. Dar Joskaudė domisi mokslu, medicina, siaubo filmais ir profesionaliu moterų krepšiniu.
Iš Lietuvos ji išvažiavo, nes čia jaunai pankuojančiai Joskaudei trūko veiksmo, informacijos ir galimybių. Dar erzino netolerancija. Ji visuomet Vilniuje buvo išskirtinė (nors ir mokėsi Čiurlionio menų mokykloje), mąstė coliu į priekį (colis nedaug, bet svarbu, kad į priekį).
Prisimenu lietuviškąją Joskaudę: aukšta, graži, dažnai labai berniokiška, ektremaliai individuali, su ryškiais skinny džinsais dar 2004 metų vasarą viename Vilniaus rajone.
Dabar ji Londone, baigia prestižiškiausią meno ir dizaino koledžą „Central Saint Martins“ (jį yra baigę tokie stabukai kaip Johnas Galliano, Stella McCartney, Alexanderis McQueenas, Garethas Pughas ir kiti) ir kol kas nežada grįžti, nors Lietuvai tikrai kurs. Beje, jau nuo šio numerio Joskaudė ves komikso skiltį „Pravdoje“. Leiskite įsibėgėti.
Joskaudė – jauna, bet jau laimėjo „Grand prix“ pašto ženklų dizaino konkurse Japonijoje 2004 m., po metų „Fumetto“ komiksų festivalyje jos komiksas buvo atrinktas į finalinį 50-uką, o „Figures Futur“ iliustracijų konkurse Prancūzijoje 2008 m. Joskaudės kūryba pakliuvo į finalinį 35-uką.
– Kas tave įkvepia?
Joskaudė: mados žurnalai, komiksai, knygynai, bibliotekos, žaislų figūrėlės, rasti objektai, iškarpos iš laikraščių, lėlių namai, kitų žmonių veikla ir darbai, (ne)pažįstamų žmonių apranga, „zinai“, Deptfordo turgus, popierinės šiukšlės, makulatūra, informacinis dizainas, instrukcijos, kava, pamestos nuotraukos, įvairi vizuali informacija, priklijuota virš mano darbo stalo, mano darbo stalas, dėželės ir jų turinys, plastmasiniai papuošalai, geometrinių formų deriniai ir ornamentai, įžymios kuriančios moterys, feministinis popsas, netikėti Google images radiniai, mokslinės ir medicininės enciklopedijos, „charity shop“ lentynų turiniai, paskatinimai ir nesėkmės, žiūrėjimas į savo baigtus darbus, rezultatai ir jų pasekmės, bet labiausiai įkvepia, kai matau susikaupusius ir įsijautusius į tai, ką jie daro, žmones. Tada ir pati taip užsimanau daryti.
– Tavo istorija, kaip patekai į „St. Martins“?
Joskaudė: „St. Martins“ susidomėjo mano stojimo anketa ir pakvietė į portfolio interviu. Tuo metu net nežinojau, kas yra portfolio. Tad geriausius darbus susidėjau į porą papkių, tūbų ir išvažiavau traukiniais.
Per visą kelionės laiką įsivaizdavau situacijas, kaip pametu savo darbus. Kai atėjau į interviu, pastebėjau, kad beveik visi, išskyrus mane, atėjo su vienodais juodais a2 dydžio segtuvais. O jau šiais akademiniais metais baigiu grafinio dizaino ir iliustracijos specialybės bakalaurą.
– „St. Martins“ mokosi daug nosį užrietusių hipsterių, ar sutari su jais? O ar mados studentai neerzina tavęs?
Joskaudė: su hipsterisiais per paskaitas ar kai kartu reikia daryti kokį nors projektą – taip. Na, nebuvo jokių konfliktų ar diskriminacijos, bet dažniausiai jie bendrauja tarpusavyje. Dėl „madistų“, grafinio dizaino fakultetas – Holborne, o mados – Charing Crosse, tad retai tenka juos sutikti.
– Kada supratai, kad tau įdomus grafinis dizainas?
Joskaudė: kai mokiausi mokykloje, grafikos specialybės ir akademinio meno perspektyvos neviliojo. Mokykloje per grafinio dizaino pamokas mokėmės photoshopo pagrindų ir darydavome užduotis, kur galėjau logiškai apeiti taisykles ir intelektualiai pašmaikštauti. Skamba lame ir LOL, bet viskas taip ir prasidėjo.
– Kur Londone gyveni?
Joskaudė: gyvenu skvote palei „North Circular“ autostradą Šiauriniame Londone. Šioje gatvėje yra daug tuščių ir užskvotintų namų. Netyčia atradau, kad net ir Joe Strummeris už poros kvartalų jaunystėje skvotino. Tai buvo 1970-ųjų viduryje. Dabar Arnos parke (netoli mano namų), kur „The Clash“ žaisdadvo futbolą, aš bėgioju krosą.
– Žmonės dažnai galvoja, kad skvotai – purvinos pankų skylės, juk taip nėra…
Joskaudė: žinoma. Tai tas pats, kas galvoti, jog prancūzas – tai vyriškis su ūsais, raudona berete, dryžuota jūreivio palaidine, stovintis prie Eifelio bokšto. Skvoteriai gali būti net ir turtingų tėvelių vaikai, ištroškę nuotykių. Kai kuriuose socialiniuose sluoksniuose skvotinimas yra netgi paveldima šeimos tradicija – seneliai skvotina, tada jų vaikai, vėliau – jų anūkai…
– Kodėl Lietuvoje tiek mažai kietų grafikos dizainerių moterų?
Joskaudė: nežinau. Galbūt todėl, kad tik šiuo metu kuriasi Lietuvos grafinio dizaino industrija. O gal dėl to, kad vyrauja patriarchija, kuri kol kas iki galo nenuversta. Gal moterys labiau tingi mokytis dirbti su įvairiomis kompiuterinėmis programomis, bijo, kad per sunkų darbą nespės sukurti šeimos.
– Kas tau atrodo sudėtingiausia mokantis grafinio dizaino?
Joskaudė: neapsiriboti viena technika bei tematika, tačiau kartu ir neišsiplėsti, o specializuotis tam tikroje srityje. Sunku būti disciplinuotam, mokėti dirbti individualiai ir komandoje. Mokėti dirbti įvairiomis technikomis: ir trumpą animaciją su „Flash’u“ mokėti sukurti, ir šilkografiją paspausdinti, ir su juostiniu „Pentax“ pafotografuoti, ir t. t.
Kitą filosofinį aspektą, manau, geriausiai apibūdina Adriano Shaughnessy „How to be a graphic designer: without losing your soul“ knyga ir jos pavadinimas.
– Ar tavęs neerzina nelygumai?
Joskaudė: ne, nelygumai manęs neerzina. Labiau erzina netyčinis neestetiškumas. Pavyzdžiui, preciziško dizaino spaudinys, kai popierius nelygiai atkirptas žirklėmis.
– Kodėl tau patinka piešti komiksus?
Joskaudė: komiksai – tai įdomi naratyvaus pasakojimo perteikimo forma, kuria lengva manipuliuoti ir eksperimentuoti.
Joskaudės darbus pamatysite žemiau.
