Kai atsirado grupė „Šokoledas“, visi pagalvojo, kad tai dar viena merginų grupė, kurios narės dainuos savo „papais“ ir kels skandalus. Bet grupė „nuvylė“. Jos nekelia skandalų, nelenda į ekraną, tačiau vis tiek yra vyrų geidžiamos.
Bet DELFI gatvei merginos prisipažino, kad jos pavargo nuo vyrų dėmesio, todėl nuo šiol rengiasi neseksualiai, o Kristina Karalystė – Sniegė pradėjo kurti dainas apie nelaimingą savo pačios meilę.
DELFI gatvė: kaip patekote į grupę „Šokoledas“?
Justė: vyko atranka, kurioje mane atsirinko prodiuseriai.
Sniegė: pati ją sukūriau, kartu su Egmonto Bžesko, Justės Mozolytės ir Lino Repečkos pagalba. Prieš tai buvau solistė, kurią atrado E. Bžeskas.
DELFI gatvė: kas buvo sunkiausia karjeros pradžioje?
Justė: buvo sunku tai, kad mano ir Sniegės požiūris į daugelį dalykų skyrėsi, ypač į discipliną ir panašiai.
Sniegė: nugalėti scenos baimę bei kai kurių profesijų atstovų (susijusių su šou verslu) „nesiskaitymas“ su mumis kaip ir su daugeliu pradedančių atlikėjų. „Nesiskaitymo“ pasitaiko ir dabar, tik kitaip į viską reaguojame.
DELFI gatvė: kuo jums grupė „Šokoledas“ skiriasi nuo kitų merginų grupių?
Justė: dainuojame tik savos kūrybos dainas, šokame savo šokius, sceninį judesį kuriame pačios. Viskas gimsta mūsų galvose.
DELFI gatvė: ar nemanote, kad Lietuvoje – per daug merginų grupių?
Justė: taip, manau. Apskritai manau, kad per daug grupių, ne tik merginų (šypsosi).
Sniegė: Lietuvoje per daug ne grupių, o šlamšto. Bet jei šlamštas – paklausiausia prekė, tai ateityje tų grupių toliau sėkmingai daugės, nekokybiško produkto – taip pat.
Matote, aš nemanau, kad mūsų muzikinės kultūros rakštis – popsas ar mergaičių grupės. Rakštis yra tai, jog šou verslas Lietuvoje sukurtas taip, kad išspaustų maksimalią naudą, įdedant minimaliai pastangų.
Daugelis tų grupių yra esamos situacijos aukos. Būtų netikslinga kaltinti dainuojančius veidus, kai tikrieji virvelių tampytojai slepiasi jiems už nugarų.
Nieko nenoriu apkaltinti, kadangi tokias darbo tendencijas pastebėjau ne vien šou versle, bet ir daugelyje kitų profesinių sričių, tai lemia ir visuomenės požiūris, vertybių sankloda, vartotojiškumas.
Viskas tarpusavyje labai susiję, ir tai labai plati atskira tema.
DELFI gatvė: ar manote, kad be talento gali graži mergina dainuoti?
Justė: žiūrint, kokias dainas ji žada atlikti. Ir žiūrint, kokios tos merginos, grupės ambicijos, jei kalbame apie gyvus pasirodymus, tai – be šansų, čia išvaizda nepadės.
Sniegė: tikiu, kad esant fanatiškam norui ir dedant milžiniškas pastangas, dainuoti išmokti gali bet kas. O talento dažnai pristinga ir profesionaliems dainininkams, žiūrint kokį talentą norime juose matyti: charizmą, sugebėjimą perteikti emociją, diapazono platumą, balso tembro išskirtinumą…
Pastebiu, jog gyvenime kartais daug svarbiau pozityvi visuma, nei konkrečių savybių ištobulinimas. Kartais šarmas dainininkui suteikia daugiau populiarumo nei nepriekaištingas, bet klausytojo nesujaudinantis dainos atlikimas.
O juk dainininko profesija nuo senovės turėjo linksminimo funkciją, nebuvo siekiama „sumušti“ dainavimo rekordo. Aš pastebiu, kaip kartais pretenzingi, snobiški klausytojai leidžia sau tai pamiršti, ir patys save nuskriaudžia.
DELFI gatvė: ką jums reiškia būti žinomomis merginomis?
Justė: aš tikrai nemanau, kad esu žinoma.
Sniegė: galimybę viešai agituoti žmones labdaringai veiklai, rodant teigiamą pavyzdį, galimybę daugiau pasiekti, gelbstint silpnesnius už mane. Ateityje apie savo veiklą galbūt norėsiu kalbėti daugiau.
DELFI gatvė: ar gatvėje daug sulaukiate vyrų dėmesio?
Justė: pasakysiu paprastai: kai nori sulaukti daug dėmesio, dėl to stengiesi ir jo sulauki. Bet aš jo nebenoriu.
DELFI gatvė: ar apie save skaitote internetinius komentarus?
Justė: karjeros pradžioje skaičiau, dabar nebeskaitau. Vis tiek nieko protingo juose dažniausiai nėra. Jei žmonės išsakytų kritiką be pavydo gaidelių ir keiksmažodžių, tikrai juos skaityčiau, analizuočiau ir tobulėčiau.
Sniegė: apie save jau beveik nieko neskaitau, nevartau žurnalų, nežiūriu televizoriaus. Man mano veikla tapo pakankamai įprasta, tad chroniškai nesidomiu savo atvaizdu visuomeninėse informavimo priemonėse.
Paskaitau komentarus, kai noriu sužinoti, ar viską darau teisingai, ar tuo keliu einu.
Daugiau negatyvių atsiliepimų reiškia, kad, turbūt, darau kažką ne taip, tokiu atveju imu keistis. Esu žmogus, analizuojantis aplinką ir reaguojantis į ją, greitai mokausi ir keičiuosi, kai matau padariusi klaidą. Tai nėra esminiai pasikeitimai, greičiau aštrių kampų šlifavimas.
DELFI gatvė: kokį keisčiausią gandą esate girdėjusios apie save?
Justė: kad ne mano balsas skamba dainose.
Sniegė: kad aš labai panaši į Sniegę, bet ne Sniegė, nes Sniegė yra daug aukštesnė ir storesnė už mane.
DELFI gatvė: ar daug laiko skiriate išvaizdai?
Justė: deja ne, nes reikia mokytis, dirbti, dainuoti, šokti…
Sniegė: pakankamai daug, turint omeny, kad, norint išlaikyti gražią figūrą, reikia nuolatinio fizinio krūvio (sportuoti, šokti), nuolat reguliariai pavalgyti, o tie, kas turi mitybos režimą, žino, kiek laiko atima jo laikymasis (juokiasi), jau nekalbant apie visas kitas grožio procedūras.
DELFI gatvė: ar dažnai apsilankote drabužių parduotuvėse?
Justė: retai, bet kai apsilankau – „siaubiu“ viską (juokiasi).
Sniegė: aš taip pat retai lankausi, bet kai apsilankau, irgi „nusiaubiu“ parduotuves.
DELFI gatvė: kokį drabužių stilių mėgstate?
Justė: vieno neturiu. Eidama į klubą, rengiuosi vienaip, į paskaitas – kitaip. Labiausiai mėgstu tokį laisvą, gal pankišką, tokį, kur vyrams nepatinka, nes jis nėra seksualus.
Sniegė: mėgstu įvairovę, niekada nesu turėjusi vieno konkretaus drabužių stiliaus, nes mano charakteris per daug įvairialypis, kad sutilptų į vieno stiliaus drabužius.
Mėgstu būti elegantiška, kai tam yra proga, nevengiu būti seksuali, jei einu į vakarėlį, o kartais viduje jaučiuosi maištinga „kietuolė“, tada užsidedu diržą su pankiškomis kniedėmis ir grandinėmis, masyvų laikrodį, vieną kitą pankišką detalę ir einu gąsdinti bernų (juokiasi).
Justė teisingai pasakė, kad toks stilius vyrams nepatinka, nes išreiškia nemoterišką agresiją. O mes su Juste viduje stiprios asmenybės su charakteriais, ir kartais tai tiesiog natūraliai reiškiasi per aprangą, normalu.
DELFI gatvė: koks yra brangiausias drabužis jūsų spintose?
Justė: niekada nesupratau tokio pobūdžio klausimų, niekada nesuprantu žmonių, kurie į tokius klausimus atsako skaičiais. Mano spintoje yra nuo pigiausių iki išties nepigių drabužių.
Sniegė: man asmeniškai drabužio brangumas yra tai, kai kaina racionaliai nesiderina su daikto dydžiu: tai gali būti miniatiūrinis aksesuaras, pavyzdžiui, dirželis, brangesnis už visą likusią aprangos dalį kartu.
Tada jis yra brangus. Mano spintoje yra tik tie drabužiai, kurie įperkami ir visoms kitoms paprastoms merginoms, nes neuždirbu daugiau už kitas, o save išlaikyti privalau pati.
Todėl, prieš pirkdama drabužį, visada pagalvoju apie jo kainą. Teisingai Marijonas Mikutavičius pasakęs yra: „nėra Lietuvoje tų žvaigždžių, tik mitai“, todėl man asmeniškai klausimai apie šlovę ir brangius blizgučius – juokingi.
Namuose vaikštau su apsitrynusiais treningais ir dešimties vakarinių suknelių spintoje neturiu. Turiu tokią tik vieną, ir ta įsigyta prieš mėnesį.
DELFI gatvė: ar turite silpnybių?
Justė: turiu silpnybę originaliems daiktams, vienetiniams drabužiams.
Sniegė: mano didžiausia silpnybė – maistas. Dėl jo ir paverkti, ir papykti tenka. Persivalgau – būnu ant savęs kaip vilkas pikta. Jei laikausi griežtos dietos ir negaliu valgyti – tada iš alkio verkiu.
Kartais visko gyvenime pasitaiko, bet nepagalvokite, kad tokie kraštutinumai yra kasdienybė. Stengiuosi išlaikyti mitybos balansą, bet, turint silpnybę maistui, tai tikrai – sunku.
DELFI gatvė: ar tikite horoskopais?
Justė: na, tais, kurie publikuojami žurnaluose, tikrai netikiu, o asmeninio horoskopo niekada nemėginau nagrinėti, todėl negaliu atsakyti.
Sniegė: tikiu.
DELFI gatvė: ar esate prietaringos?
Justė: ne, bet yra dalykų, kurių nedarau dėl turimų įpročių, nes močiutė nuo vaikystės mokė (šypsosi).
Sniegė: esu, bet ne prietaringumu tai vadinčiau. Daugiau tikėjimu pasaulio funkcionavimo dėsniais, kurių dar nerašo fizikos vadovėliuose, bet dėsniai egzistuoja, ir kada nors vadovėliuose rašys. Pavyzdys – ganėtinai plačiai pasaulyje paplitusi karmos sąvoka, kurios žmonės vis dažniau ima paisyti savo gyvenimuose.
DELFI gatvė: kokia yra jūsų tipiška diena?
Justė: nuo septynių valandų ryto iki dvidešimt ketvirtos valandos – nuolatinis lėkimas. Vos spėju pervažiuoti iš vienos vietos į kitą, ramesnė diena yra sekmadienis.
Sniegė: kaip kada. „Nepergrūsta“ veikla kaip Justės. Aš žmogus, sklandantis padebesiais. Sakoma, kuo mažiau darbų turi, tuo mažiau spėji nuveikti. Tai apie mane. Dažniausiai užsiimu kokiais nors menais, pvz., siuvinėju sages ar veriu karolius, ar rašau dainą.
Sekmadieniais, priešingai nei Justei, man būna pilna klegesio diena – tada dažniausiai važiuoju į vaikų namus.
DELFI gatvė: kokios buvote mokykloje?
Justė: mokykloje, manau, buvau aktyvi persona: renginiai, vakarėliai ir panašiai.
Sniegė: mokykloje buvau maištininkė, mėgau reikšti savo asmenybę drabužiais – nešiojau galybę karoliukų apyrankių ant abiejų rankų, nesutariau su kai kuriais mokytojais, norėjau pasaulį kardinaliai pakeisti, nes tada atrodė, kad tai gyvybiškai svarbu.
Buvau labai emocionali ir pernelyg jautri, nuolat pasinerdavau į filosofavimus, dėl to vis dalyvaudavau literatų konkursuose ar kitoje užklasinėje veikloje ir turėjau menininkės-keistuolės-filosofės etiketę. Berniukams tokia tada nepatikau.
DELFI gatvė: ar dažnai bėgdavote iš pamokų?
Justė: pasitaikydavo, vienuoliktoje klasėje nutariau, kad man nereikia vaikščioti į mokyklą, nes galiu ir namie mokytis.
Sniegė: buvau normalus vaikas: ir pasimokydavau, kai reikėjo, ir iš pamokų pabėgdavau, kai reikėjo (šypsosi). Su klasiokėmis, būdavo, pavasarį „nedaeidavom“ iki mokyklos, kai neturėdavome nuotaikos mokytis, juk žmonės – ne robotai, o juo labiau paaugliai. Bet ir mokyklą baigiau, ir universitetą, ir išaugau normaliu, raštingu, išsilavinusiu žmogumi.
DELFI gatvė: ko labiausiai dabar pasiilgstate iš mokyklos laikų?
Justė: pertraukų.
Sniegė: režimo ir galimybės – nors ir per prievartą – tobulėti ir daug išmokti kiekvieną dieną.
DELFI gatvė: ar bendraujate su buvusiais klasiokais?
Justė: tik su keliais jų.
Sniegė: su nedaugeliu ir labai retai, kaip ir visi suaugę žmonės.
DELFI gatvė: kada pirmą kartą įsimylėjote?
Justė: nežinau, kuri ta mano pirmoji meilė buvo. Nežinau, kada įsimylėjau.
Sniegė: platoniškai įsimylėdavau kartas nuo karto dar ankstyvoje paauglystėje. Pirmąkart labai pamilau be atsako berniuką Marių (vardo turbūt nepamiršiu), man buvo 13 ar 14 metų. Vis paišinėdavau jo vardą įvairiais šriftais užrašų knygelėje ir per pertraukas, ir pamokų metu.
Skausminga meilė buvo, kaip, beje, ir daugelis buvusių vėliau. O dabar šypseną tesukelia (šypsosi).
DELFI gatvė: ar esate kentėjusios dėl meilės?
Justė: sako – kam nesiseka meilėje, sekasi azartiniuose žaidimuose. Manau, reikia nueiti į kazino. Laimėčiau visus jų pinigus, jei šis posakis būtų tiesa.
Sniegė: visos mano dainos iš to.
DELFI gatvė: kokių kompleksų turėjote paauglystėje?
Justė: visada buvau per plona, dėl to labai išgyvenau.
Sniegė: buvau sau stora, negraži, per emocionali, per daug mąsčiau ir dar milijoną dalykų galėčiau išvardinti – paauglystė tuo ir ypatinga, kad, norint tapti visaverčiu žmogumi, turi pereiti visus nevisavertiškumo lygius ir pagaliau išmokti save mylėti tokį, koks esi.
