Jau seniai pavargę nuo banalių pop muzikos tekstų jaunimas gręžiasi į dainuojamą poeziją. Jau seniai prasmė atrasta Sauliaus Mykolaičio, Andriaus Kaniavos ir kitų bardų kūryboje. Dabar išaušo nauja dainuojamosios poezijos era – dainuojamoji ironija.
Tai – poezija, tik kiek sarkastiška, pašiepianti, kuriama principu „čia ir dabar“. Kas ta dainuojamoji ironija per paukštis ir su kuo valgoma, DELFI gatvė kalbėjosi su dainuojamosios ironijos kūrėju ir atlikėju Viliumi.
Dainuojamoji ironija – wtf?
Dainuojamoji ironija – pasijuokimas iš visuomenėje susiklosčiusios padėties ir pripažintų normų. „Savo dainuojamojoje ironijoje aš sarkastiškai žvelgiu į pasaulį ir į patį save. Nebijau pašiepti to, kas vyksta kasdien su manimi. Noriu, kad gyvenime viskas vyktų šiek tiek lėčiau. Norint suspėti su laiku, reikia apsispręsti per akimirką,“ – pasakoja atlikėjas.
Dainuojamoji ironija – tai punk roko atmaina, kuri vadinasi „punkrokas iškritusiems iš visuomenės“.
„Man dainuojamosios ironijos pradžia buvo tada, kada gegužės mėnesį pamačiau apsnigtas alyvas ir man tai sukėlė dideles emocijas. Tuomet atsirado pirmoji daina „Kada už lango alyvos žydi, pavasarį iškrinta sniegas, vaikinai iš baro paneles lydi ir tikisi, kad jos bus laisvos… – užtraukia atlikėjas. – Tada buvau supykęs dėl to, kad viskas vyksta ne taip kaip turėtų vykti, kad pavasarį sninga, o lydimos panelės nėra laisvos.
Tačiau tai nebuvo pati pirmoji daina, nuo kurios prasidėjo mano kūryba. Kai kūriau, negalvojau, koks tai galėtų būti žanras, tiesiog grojau ir dainavau, o terminą „dainuojamoji ironija“ pritaikė mano bičiulis, boso gitaristas Karewas. Todėl jį galime vadinti dainuojamosios ironijos krikštatėviu.“
Kuo tai veža?
Dainuojamoji ironija ypatinga tuo, kad dainų tekstai nėra užrašomi – jie sukuriami ekspromtu ir vėliau nekoreaguojami. Tekstas rimuojamas tik išskirtiniais atvejais. Dainuojamojoje ironijoje svarbiausia papasakoti istoriją.
Dainuojamoji ironija gali būti siejama su teatro žanru, komedija. Daina turi sukelti juoką. Svarbiausia ne melodija, o tekstas.
Kartais, remiantis tais pačiais akordais atliekamos kelios dainos su skirtingais tekstais. „Savo tekstų aš neužrašinėju, kiekvieną kartą dainuojant tekstas gali būti šiek tiek keičiamas, atsižvelgiant į atmosferą, kurioje yra atliekama daina“, – beria Vilius.
Apie ką tai?
Apie žmones, apie įvykius, apie kuriuos jie galbūt nenorėtų kalbėti. Dainuoju tarsi tai būtų įvykę man, arba mane supančios aplinkos žmonėms. Noriu pašiepti visuomenėje garbinamus stabus dėl per didelio jų „susireikšminimo“.
Apie kontrastus, apie skirtingų tikėjimų žmonių pažintį, apie bendravimą tarpusavyje, apie žmonių pasipūtimą, apie meilę, apie skausmą ir džiaugsmą.
Kaip ir visose dainose vyrauja temos apie kasdienį gyvenimą. Pagrindinis kūrybos principas – atsimink tai, kas atsitiko tau šiandien, arba papasakok apie tai, kas atsitiko tavo draugui vakar. Papasakok istoriją apie svarbų įvykį visuomenėje per savo prizmę, tai, anot Viliaus, dainuojamosios ironijos misija.
Kas įkvepia?
Dainas Vilius kuria pats, o įkvėpėjas jam yra situacijos, kurias galima pasakoti ir truputį pagražinti, įterpti ir nedidelį fantazijos proveržį.
Kur gauti?
Dainuojamosios poezijos galima paklausyti vadinamuosiuose „Butų koncertuose“. Taip pat galima išgirsti Lietuvos kavinėse ir baruose, kuriuose yra rengiami neperiodiški koncertai.
Traukiniuose, autobusuose, lėktuvuose, laivuose – taip pat. „Jei nuotaika ir laikas nevaržo, mėgstu atlikti, kartais ekspromtu sukurtą ir tai vietovei pritaikytą dainuojamosios ironijos tekstą, tačiau pastarosiose transporto priemonėse dainos atliekamos tik tada, kad atlikėjui būna ypač gera nuotaika,“ – pasakoja Vilius.
Ekskliuzyvinė aplinka dainuojamajai ironijai suteikia dar daugiau ironijos, todėl prabangus restoranas su „pižoniška“ publika suteikia didesnį kontrastą ir padidina kūrybos šarmą. „Publikos sulaukiame, nuomonės dviprasmiškos. Koncertai sulaukia dėmesio, kartais girdžiu kaip „neformalus“ jaunimas gatvėje atlieka mano kurtus dainuojamosios ironijos tekstus. Svarbu, kad dainuojamoji ironija rastų kelią į tai, kas svarbu tam tikrai visuomenės daliai. Nesiekiu sudominti pasaulį ir daugumą, siekiu atrasti siaurą publikos dalį, kuri dainuojamojoje ironijoe atrastų savo pažįstamą gyvenimą“, – lyriškai interviu nutraukia Vilius.
