Linas įveikė per tris tūkstančius konkurentų, laimėjęs „Ežio stažo“ projektą – jis iškeliavo stažuotis į „Pepe Sanchez“ žirgyną. Ten išmoko tinkamai prižiūrėti žirgus bei perprato jodinėjimo meną.
Darbas žirgyne – ištvermės bei atsidavimo reikalaujantis užsiėmimas. Dažnai nuotraukose ar kino filmuose vaizduojami ristūnai reikalauja atsakingos priežiūros ir rūpestingo prižiūrėtojų darbo.
Tomatinų, saulės ir paplūdimių šalis
„Ernesto Hemingvėjaus knygose aprašytos koridos – tikra Ispanijos realybė. Tai, ką anksčiau išgyvenau tik knygų puslapiuose, pagaliau pamačiau realybėje. Likau sužavėtas“, – įdomų pokalbį žada L.Aleksevičius.
„Kvapą gniaužianti žmogaus kova su buliumi sukuria įspūdingą atmosferą. Jei matadorui pasiseka – pergalę vainikuoja milžiniškos žiūrovų ovacijos,“ – prisimena L.Aleksevičius.
Linas neveltui pasakoja apie įspūdingą reginį, kur gamtos jėgos susipina su žmogaus valia. Juk Ispanija – tai tomatinų, beprotiškos saulės bei paplūdimių, žirgų ir jau minėtų koridų kraštas.
Vairuotojų streikas apsunkino stažą
Jaunam lietuvaičiui, atsidūrusiam klaidžioje Ispanijoje teko patirti vietinių autobusų vairuotojų streiką. „Kadangi iš Marbėjos, kurioje gyvenau, į Esteponą, kur dirbau, reikėjo važiuoti daugiau nei 20 kilometrų autobusu, kilęs vairuotojų nepasitenkinimas apsunkino stažą. Ačiū, streikuotojams, kad bent rytais važiuodavo autobusai. O po pietų – skęstančiųjų gelbėjimasis pačių skęstančiųjų reikalas“, – nemalonius įspūdžius prisimena L.Aleksevičius.
Jau pirmąją streiko dieną suvokęs, jog autobusas neatvyks ir nežinia kaip teks grįžti namo, į Marbėją vaikinas patraukė pėsčiomis. Kelionė, nusidriekusi 21 pajūrio kilometrą užtruko nei daug nei mažai – puspenktos valandos.
„Tai buvo iššūkis, kurį įveikiau. Vėliau namo grįždavau autostopu. Taip praplėčiau savo akiratį ir susipažinau su įvairių tautybių žmonėmis“, – šypsosi Linas.
Vienintelis reikalavimas – meilė žirgams
Linas nelinkęs prisiminti nemalonių įspūdžių. Vaikinas mieliau dalinasi patirtimi, parsivežta iš žirgų rančos. „Stažo metu išmokau sušukuoti, nuprausti ir paruošti žirgus jodinėjimui. Mokiausi ir jojimo meno. Mane apmokė žmonės, kuriems žirgų priežiūra bei jojimo pamokos yra pragyvenimo šaltinis“, – neslepia L.Aleksevičius.
Linas mano, jog norint gerai dirbti žirgyne reikia vieno vienintelio – meilės žirgams. „Tarp žirgyne dirbusių žmonių, nesutikau nė vieno, kuriam jo darbas būtų nemalonus. Ir, be abejo, negalima žirgų bijoti. Reikia sugebėti juos prisijaukinti ir su jais sutarti“, – samprotauja Linas.
Jojimo pamokos – darbo dienos atgaiva
Kad ir kaip vaikinui patiko stažuotė Ispanijos žirgyne, Linas sako, jog panašaus darbo Lietuvoje ieškoti neketina. „Ispanijoje įgytą patirtį tikiuosi panaudoti asmeninio žirgo priežiūrai. Kol kas jo neturiu, tačiau tikiuosi jog sukauptos žinios ateityje tikrai pravers. Viliuosi, jog sugebėsiu neapleisti ir jojimo pamokų“, – ambicijomis dalinasi L.Aleksevičius.
Linas su mažyčiu kartėliu prisimena darbo valandas „Pepe Sanchez“ žirgyne. „Nemaloniausias darbas, kurį tekdavo atlikti – žirgų kanopų valymas. Po jodinėjimo prausdavau žirgus, o tai karštą vasaros dieną buvo puiki atgaiva ir man pačiam. Taip pat išmokau pabalnoti žirgus ir tinkamai juos sušukuoti“, – aiškina L.Aleksevičius.
Vaikinas pastebi, kad ilgainiui žirgų priežiūra tapo monotonija, Linas laukdavo darbo dienos pabaigos, kai sunkus jo triūsas būdavo atlyginamas jojimo pamokomis.
Darbas žirgyne reikalavo atsidavimo
Nors lietuvaitis kasdien dirbdavo tik po penkias valandas, sako, jog vakarais ne pramogos ir pasilinksminimai būdavo galvoje. „21 kilometro atstumas tarp gyvenamos ir darbo vietų dienos pabaigoje mane pribaigdavo. Rytais reikėdavo pakankamai anksti keltis, o vakarais anksti eit miegot, kad išaušusi diena būtų produktyvi.
Vakarus dažniausiai leisdavau gainiodamas futbolo kamuolį su vietiniais ispanais. Be abejo, šiek tiek pakeliavau – aplankiau Granadą ir kopiau į Marbėjos kalnus. Dėl streikuojančių autobusų vairuotojų kaltės taip ir nepavyko nukeliauti į Gibraltarą bei Rodą“, – užbaigia pasakojimą L.Aleksevičius.
Vaikinas pasigiria, kad stažuodamasis prie Viduržemio jūros, nepraleido progos padrybsoti saulėtame paplūdimyje.
„Tai bent dienelė… Tai bent kelionė!
Bet apie viską – nuo pradžių. Žodžiu, šis trečiadienis nieko nauja lyg ir nežadėjo: kaip įprasta – padirbau, pajodinėjau ir atgal. Tačiau…
Autobuso stotelėje pralaukiau maždaug dvi valandas. Hm, kažkas negerai – nusprendžiau. Autobusai nevažiuoja ne tik iš Esteponos, bet ir į Esteponą. Kažkas vyksta!
Ką gi, nusprendžiau paėjėti iki San Pedro. Galbūt iš ten važiuos autobusas į Marbėją. Tačiau paėjėjęs apie 10 min. sugalvojau, kad smagiau bus eiti paplūdimiu, greta jūros. O atsidūrus šalia jos gimė([tuomet atrodžiusi) geniali mintis: 21 kilometrą, kuris skiria Esteponą ir Marbėją, įveikti pėsčiomis.
Žinoma, su galimybe bent kuriuo metu keliauti iki artimiausios stotelės.
Tad. 16:27 startas ir aš pajudu Marbėjos link. Numatoma kelionės trukmė 4 valandos (skaičius ne iš piršto laužtas, pasitelkus ankstesnių kelionių patirtį).
Kaip tariau, taip padariau. 20:57 min. rakinu savo gyvenamosios vietos duris. Aritmetika paprasta – 4 valandėlės 30 minutėlių.
Visko buvo šioje kelionėje: begalinio noro spjauti į tai ir eiti į stotelę, nenumaldomo noro pasiekti užsibrėžtą tikslą… Ir visgi pasiekiau Marbėjos paplūdimius. Pavargęs, bet laimingas ėjau pažįstamu Marbėjos pajūrio krantu. Ir nekantravau pasiekti savo lovą.“
Daugiau jo nuotykių ir nuotraukų rasite
