Mr. Jumbo yra legendinės grupės „SBS“ narys. Grupės nariai neprieštaravo, kad Mr. Jumbo išbandytų savo jėgas naujame muzikiniame projekte „Muzikos akademija“. Ten vaikinas nori populiarinti roko muziką.
Ar įsivaizduojate, kad rokeris paauglystėje visai nebuvo maištaujantis vaikas? Ką jam reiškia muzika ir kaip metalistai leidžia laisvalaikį, sužinosite perskaitę Mr. Jumbo interviu DELFI gatvėje.
DELFI gatvė: kodėl sutikai dalyvauti muzikiniame projekte „Muzikos akademija”?
Mr. Jumbo: atėjau į „Muzikos akademijos” peržiūrą absoliučiai nieko nesitikėdamas, buvau tiesiog savimi. Man nebuvo prasmės įrodinėti prodiuseriams nebūtų dalykų ir apsimetinėti kitokiu nei esu. Vadinasi, jei tinku toks, koks esu, vienas iš mano tikslų – pasiektas.
Prieš apsispręsdamas dalyvauti, vienoje rankoje laikiau begalę „pliusų“, kitoje – begalę „minusų“. Bėgant dienoms, juos dėliojau vieną prie kito ir pamačiau, kad „pliusų“ vis tik yra daugiau.
Įdomus ir naujas muzikinis projektas, kuris neužsiims dalyvių apatinių drabužių skalbimu prieš visą tautą. Muzika – čia svarbiausia. Gerai ir tai, kad dalyvauju čia kartu su kitais dalyviais kaip patyręs muzikantas, noriu palypėti keliais karjeros laipteliais aukščiau profesionalumo link. Panašu, jog visada buvau tas kareivis, kuris turi tikslą tapti generolu.
DELFI gatvė: ar „nelaužai“ savo idėjų, nes keista, kaip metalistas eina į „popsinį” projektą?
Mr. Jumbo: studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje išmokau suprasti ir vertinti skirtingo laikotarpio, stiliaus, žanro meną. Niekas nesako, kad egiptiečių piešiniai yra nesąmonė, lyginant su renesanso tapyba, nes jų pieštos figūros yra plokštumoje su galvomis iš profilio ir atrodo nepakankamai natūraliai.
Vadinasi, tai veda link to, kad negalima visko vertinti per vieną prizmę. O metalisto idėja mumyse yra ne visai tokia, kokią paprastai piešia mažiau apie tai žinantys žmonės. Žinoma, žmonės visur skirtingi ir labai įvairūs. Yra ir kietakakčių, kategoriškų metalistų, kurie pasmerkė televiziją, kitokių nei jie patys žmonių draugiją, jų požiūrį į gyvenimą, meną, kiaurą dieną bastosi gatvėse ar geria pigų alų ir „šiukšlina” savo pačių internetinius forumus.
Tačiau mano aplinkoje rokeriai ir metalistai išsilavinę, intelektualūs žmonės, plačiai besidomintys daugeliu meno rūšių. Po paprastos darbo dienos ofisuose grįžta namo pas šeimas ir klausosi nuo „Enigma” iki „Sepultura”, nuo Vivaldžio ir Bacho iki „Rammstein” ir „Satyricon”, nuo „Sigur Ross” iki „Nightwish” ir t.t.
Tiesiog jaučiu palaimą bendrauti su tokiais žmonėmis. Menas neturi varžyti ir uždaryti asmenybės į rėmus, o atvirkščiai praplėsti ir leisti matyti tai ko kiti nemato ar negirdi. Ir kas gali nubrėžti tikslią liniją tarp „underground’o”, „mainstreamo” ir „popso” ar tarp meno ir kičo?
Patikėkite, jei tai atrodo labai paprasta, vadinasi greičiausiai klystate. Man iš dalies gera ir patinka nepritapti prie būrio. Būti tuo nenušlifuotu atsikišimu. Velniop stereotipus, nes ne jie turi valdyti žmoniją, o mes juos!
DELFI gatvė: ar tau nebus sunku dainuoti „popso” projekte?
Mr. Jumbo: šiandien filmavome trečiąją laidą. Pirmą kartą šioje scenoje užgrojau gyvai, pajungta gitara ir dainavau. Buvo labai smagu pasijausti tikru savimi kaip roko koncertuose, juolab daina buvo smagi ir „užvedanti“, galbūt pretenduojanti į roką.
Tada supratau atsakomybę, kuri užgriuvo mane, kai reikėjo publikai ir komisijai parodyti, kaip aš galiu dainuoti, groti, judinti kūną ir valdyti mimikas vienu metu. Iš tikrųjų tai šis tas naujo mano praktikoje, todėl džiaugiuosi, kad tokie dalykai iš sunkumų pavirs į žinių ir patyrimo bagažą.
O kalbant apie pačią psichologinę būseną, stovint „Muzikos akademijos” scenoje, tai nejaučiu didelių skirtumų. Tai tik detalės ir jų visuma. Nesvarbu, ar tu metalistas, ar operistas, ar popsistas, ar džiazistas, ar bardas ir t.t.. Scena – šventa vieta.
DELFI gatvė: kaip manai, kokios savybės tau padės išsilaikyti ilgiau projekte?
Mr. Jumbo: jaučiuosi emociškai labai stiprus, mane tiesiog sunku išmušti iš vėžių. Taip pat visai kaip kempinė – sugeriu sau reikalingą informaciją ir operatyviai koreguoju tas savo vėžes, kad su kiekvienu išėjimu į sceną jaustųsi palypėjimas laipteliu ar keliais, o ne dardėjimas visa laiptine atgal.
Jei viskas klostysis kaip numatyta, stengsiuosi pamaloninti žiūrovų ausis ir akis „gitariniu“ pasauliu, iš kurio kaip tik ir atėjau, juk nesu ultraprofesionalus vokalistas. Savo problemų žinojimas ir mokėjimas jas spręsti – taip pat ne pati blogiausia savybė.
DELFI gatvė: ar gali papasakoti savo pirmus įspūdžius iš projekto?
Mr. Jumbo: buvo nemažai nerimo, kaip vyks visas procesas. Ar sugebėsiu pakankamai paruošti vokalą pirmiems filmavimams, ar galėsiu čia pasireikšti kaip gitaristas? Nerimavau, ar atlaikysiu visuomenės dėmesį, nors esu užgrūdintas roko scenoje. O nerimaudamas susipažinau su kitais dalyviais.
Besifilmuojant „Muzikos akademijos” video vinjetėje, iš karto supratau, kad su šiais žmonėmis tiesiog bus faina. Jie visi labai skirtingi, saviti, charizmatiški, ir, žinoma, draugiški. Manau, įspūdžiai neblogi, viskas eina beveik teisinga linkme.
DELFI gatvė: gal gali pasakyti, kas laimės šį projektą?
Mr. Jumbo: taip – laimės pats geriausias (šypsosi). Tas, kuris nepalūš emociškai, tas, kuris sugebės įtikinti publiką ir komisiją, kad jis ar ji tai daro geriausiai iš visų.
Turiu savo favoritus, tik nežinau, kaip jiems seksis. Truputį suglumau, kai iškrito Ewex. Pasirodo, prognozuoti pakankamai sunku, kai viskas susideda iš tiek lemiamų faktorių.
DELFI gatvė: ar su grupės „SBS“ nariais kalbėjai apie savo ketinimus dalyvauti projekte? Ar jie neprieštaravo, kad dalyvausi muzikiniame projekte?
Mr. Jumbo: žinoma, „nuplaukė“ nemažai koncertų, kadangi „Muzikos akademijos” grafikas pakankamai įtemptas. Smagu, kad laiku suspėjome įrašyti ketvirtąjį studijinį albumą „The Gambler”, kuris visai netrukus bus išleistas „digipack“ pavidalu, prie jo dirbome patys su latvių ir suomių pagalba šiek tiek ilgiau nei vienerius metus.
O tiek artimiausi žmonės, tiek muzikantai, su kuriais dirbu, palaiko mane, nes žino, kad grįšiu sveikas ir gyvas. Na, bent jau taip tikiuosi (juokiasi). Manau, kad esu jau ūgtelėjęs medis, mane sunkoka lankstyti.
DELFI gatvė: kas tau – roko muzika?
Mr. Jumbo: tai labai efektinga priemonė išreikšti ekspresiją scenoje ir emocinį užtaisą dainose. Galimybė įsijausti nuo roko baladės iki industrinių, progresyvių ritmų ar svilinančio greičio solo pasažu.
Galiu atlikti daugybę stilių, bet sunkusis rokas man – gimtieji namai. Jaučiuosi visada ten laukiamas ir tiesiog beprotiškai yra gera grįžti į tuos namus, po „pasivaikščiojimų“ kituose muzikos žanruose. Galų gale vis tik tai yra kalba, kuria mano rankose šneka gitara. Visada malonu, kai klausytojai supranta žodžius, ką gitara sako.
DELFI gatvė: esi tapęs amerikiečių reklamos „Hamer“ reklaminiu veidu. Kaip tave rado reklamos prodiuseriai?
Mr. Jumbo: „Hamer“ reklamos prodiuseriai surado mano reklamos prodiuserį. Viskas įvyko labai greitai ir sklandžiai.
Pažįstami lietuvių verslininkai tuo metu pasirašė sutartį dėl šių amerikietiškų gitarų prekybos Lietuvoje, o amerikiečiai pasiteiravo ar nėra mūsų šalyje jauno, talentingo ir perspektyvaus gitaristo, galinčio tapti jų reklaminiu veidu.
Netrukus jau turėjau savo išsirinktą gitaros modelį ir puikavausi „Hamer“ puslapyje šalia labai garsių pasaulio gitaristų, kurie taip pat groja „Hamer gitaromis“.
DELFI gatvė: sutikai fotografuotis tik dėl pinigų?
Mr. Jumbo: „Hamer’iui“? Ne, už reklamą tiesiog gavau pasirinktą „Hamer“ gitarą. O tai reiškė pakankamai daug vos dvidešimties sulaukusiam vietinės reikšmės gitaristui iš mažai kam žinomos rytų Europos.
DELFI gatvė: esi grojęs grupėse „SBS“, „XESS“. Ar gerai sutardavai su grupės nariais? Dėl ko dažniausiai pykdavotės?
Mr. Jumbo: visko būdavo, bet kivirčų ir nesutarimų kildavo dar ankščiau, būnant visai jaunuoliais su kitomis pradedančiomis ar paties suburtomis grupėmis.
Čia panašu į bendravimą su mergina. Kuo jaunesni, tuo labiau pavydi kažkam savo partnerės, net nebūtiems dalykams, nežinai, ko tiksliai pats nori, nesupranti, ko ji nori.
Labiau subrendę mokame ne tik susikalbėti, bet ir sunokinti vaisių, tai – sėkmingi pasirodymai, albumų leidyba ir t.t.
DELFI gatvė: esi išskirtinės išvaizdos vyras. Ar sulauki gatvėje replikų dėl išvaizdos?
Mr. Jumbo: retai, džiaugiuosi galimybe užsimaskuoti gatvėje. Manau, kad daugelis mano gerbėjų manęs tiesiog neatpažintų, praeidami pro šalį, matydami tvarkingai apsirengusį vaikinuką su kepurėle ar surištais plaukais ir dėvintį akinukus.
Gyvenime aš labai paprastas ir užimtas žmogus, man nėra reikalinga traukti dėmesį savo išvaizda, bet ką gamta davė, to neatimsi, o dėl aprangos – kas patinka tą ir nusiperku, nesivaikydamas madų.
Kai buvau pradėjęs auginti plaukus, tai buvo absoliučiai nemadinga ir gėdinga. Bet šiandien viskas keičiasi.
DELFI gatvė: kokios muzikos klausydavai vaikystėje?
Mr. Jumbo: su broliu vaikystėje turėjome patefoną ir keliasdešimt plokštelių. Kartais ir iš tėčio asmeninės plokštelių kolekcijos paimdavome kokią įdomesnę plokštelę. Pavyzdžiui, į ausis „kimšome“, „The Beatles“, ABBA, „Genesis“, „Omega“, Stevie Wonder, maestro V.Kernagio „Kabaretą tarp girnų“ ar simfoninės muzikos šedevrus kaip P.Caikovskio „Spragtukas” ir t.t.
Jau vėliau brolis iš kažkur gavo lietuvių heavy metal legendos „Katedra “ – „Mors ultima ratio vinila“, su įspūdingu Povilo Meškėlos vokalu ir puikiais Romo Rainio gitaros solo. Kol aš dar „kaifavau nuo „bitlų” ir ABBA, mano brolis jau leisdavo per juostinį, o vėliau ir vargais ne galais gautą kasetinį magnetofoną įvairią metalo muziką kaip: „Amorphis“, „My Dying Bride“, „Slayer“, „Metallica“, „Iron maiden“, „Cannibal Corpse“.
Brolis, dar nesulaukęs pilnametystės, išėjo dirbti į tuometinę radijo stotį „Kauno fonas” ir didžėjaudamas prapletė savo muzikinį skonį, o aš perėmiau jo visus įrašus ir nežinau kodėl, bet tapau labai lojalus šiai muzikai iki šių dienų.
Paprastai nemažai žmonių išauga iš tokios muzikos, o kiti pasilieka su ja. Na, taip buvo lemta, kadangi man buvo labai įdomu, ką galima „gero” nuveikti su elektrine gitara, todėl visa klausyta muzika tiesiogiai „palietė“ mane ir mano pasaulį.
DELFI gatvė: kaip susidomėjai muzika paauglystėje?
Mr. Jumbo: kartais tėvas, dar senais laikais grojęs su pučiamųjų orkestru „Banga”, mane pasiimdavo į gastroles po Lietuvą. Labai patikdavo, ir nuoširdžiai norėjau sekti tėvo pėdomis.
Jau grodamas gitara mokykloje, net prisijungiau prie suburto diksilendo ir kelerius metus pūčiau tūbą (bosinis varinis pučiamasis instrumentas).
Susidomėti nebuvo problemų, nes muzika skambėjo visur ir visada, o per televiziją dar vaikystėje netyčia pamatyta grupė „Europe” sukėlė didelių fantazijų ir svajonių. Ne tik fantazuojant, bet ir sunkiai dirbant, svajonės pamažu pildosi.
DELFI gatvė: ar buvai maištaujantis paauglys?
Mr. Jumbo: tikrai ne. Mylėjau abu tėvus ir jaučiau pagarbą jiems, todėl nekilo minčių daryti tai, dėl ko jiems būtų skaudu. Dažniausiai nepritapdavau prie klasės ar kiemo berniukų, kurie bręsdami pradėjo bandyti tabaką ir alkoholį, pasislėpę nuo tėvų už kampo.
Tuo tarpu aš vakarais tyliai sėdėdavau savo kambaryje ir piešdavau guašu miestų peizažus, natiurmortus. Imdavau gitarą ir užsidėjęs ausines grodavau kartu su savo mėgstama grupių muzika.
Taip augo būsimo gitaristo įgūdžiai, o šalia to atsirado pavieniai draugai, su kuriais atradau bendrą pomėgį – roko muziką. Muzikoje tu gali rėkti, šaukti, maištauti ar tyliai šnabždėti, bet jeigu neturi, ką pasakyti, tuomet kūrybinės kančios netenka prasmės.
Mano paauglystės maištui alternatyva buvo kūryba. Maištas man iki šiol asocijuojasi su destrukcija, o šis reiškinys man, žinoma, – svetimas.
DELFI gatvė: ar mokykloje dažnai bėgdavai iš pamokų?
Mr. Jumbo: kartais, nors ir dėl gerų ketinimų – pavyzdžiui, svarbi repeticija ar koncertas, bet sąžinė buvo didysis stabdis.
Grauždavo, grauždavo, kol galų gale sau pasakydavau, jog negaliu bėgti iš pamokų. Nuoširdžiai nesisekė tikslieji mokslai kaip matematika, fizika, chemija, bet sukandęs dantis, nuleistu veidu, sėdėdavau kaip pelė po šluota per pamokas.
Dabar net nupurto apie tai pagalvojus, o tuo metu buvau rimtai susimastęs, ar pavyks mokyklą bent baigti, per tokias negandas, užtrauktas tiksliųjų mokslų. Laiku pasimaišė profiliavimas ir pasirinkau humanitarinius mokslus, besimėgaudamas pabaigiau mokyklą.
DELFI gatvė: ar mokykloje merginos norėdavo draugauti su metalistu?
Mr. Jumbo: mokykloje kaip ir vėliau dailės akademijoje daug kas nei neįtarė, kad Giedrius Balčiūnas savaitgaliais vakarais tapdavo Mr.Jumbo ir kartu su grupėmis griaudėdavo klubuose, festivaliuose, lauko scenose ir t.t.
Mokykloje žmonės nebuvo patys demokratiškiausi, tačiau laikai keičiasi, mados irgi. Neįsivaizduoju, kaip šiandien atrodo mano mokyklos auklėtiniai. Gal jau atėjo laikai, kai įdomios ir ekstravagantiškos išvaizdos vaikinai susilaukia daugiau merginų dėmesio? (šypsosi).
DELFI gatvė: kada pirmą kartą įsimylėjai?
Mr. Jumbo: penkiolikos metų, atrodo. Buvo gražūs ir tyri jausmai, bet laikas negailestingai paskandino prisiminimus.
DELFI gatvė: ar gali papasakoti apie pirmąją meilę?
Mr. Jumbo: vargu, nes žmonės iš praeities turi savo gyvenimus ir nemanau, kad jie tai nori prisiminti ar būti priminti. Na, gerai, ta meilė truko vienuolika mėnesių, ir, kaip vėliau paaiškėjo ta pati tendencija vėlesnėms draugystėms, iširo ne mano iniciatyva.
Žiauriai šaltą ir vėjuotą vėlyvo rudens popietę krintant kaštonų ir klevų lapams, mes išsiskyrėme. Elementaru, kad nesu tobulas mylimasis kažkam, bet žinau, kad kai myliu, tai myliu iki išprotėjimo, bet tai galioja tik vienai merginai ir tik vienam muzikos stiliui.
